Užvertus paskutinius Jungo knygos puslapius, nukreipiu akis pro langą. Visgi… Gyvenimu keliaujame siekdami PAŽINTI save ar save KURTI?
Vienas iš dalykų, dėl kurių taip myliu Jungą, tai jo pripažinimas, kad jis ne viską žino. Žmogaus ribotumas, štai ką žmogus savyje turi priimti. Priimti tai ir su tuo gyventi, suprasdamas, kad už tos ribos yra kažkas, ko mes negalime suprasti. Arba DAR negalime suprasti. O gal suprasti net neprivalome, nes privalome “pasitenkinti savo neišmanymu”?
Jungas buvo empirikas – pasaulį pirmiausiai patirdavo. Ir vienas anksčiausių jo vaikystės patyrimų buvo susijęs su Dievu. Bet ne tuo Dievu, kokį jį mato bažnyčia: “Man labiau priimtinas terminas “pasąmonė” nors žinau, kad taip pat sėkmingai galėčiau kalbėti apie Dievą ir demoną, jei norėčiau ką nors apibūdinti mitologiškai. <…> “Demono” ir “Dievo” sąvokos pranašesnės tuo, kad jos leidžia daug geriau objektyvizuoti ir personifikuoti tai, kas yra prieš mus.” Tai labai įdomi tema, tad apie tai daugiau parašysiu kitos jo knygos “Psichologija ir religija” apžvalgoje.
Visgi pasąmonė Jungui prabilo jaudinančio jausmo, energijos, SIELOS kalba, ir tai prisidėjo prie Jungo asmenybės formavimosi bei jo tolimesnių atradimų. O gal atsidarė kažkoks transcendentinis langas, srautas, Jungą apdovanojęs tuo, ką ne kiekvienam žmogui lemta patirti? Jau filosofuoju, bet Jungas mane tiesiog “taško”…
Taigi, čiuopiu pirmuosius su juo sujungiančius suvokimus, bet jaučiu didžiulį malonumą atrasdama tai, ką jis manyje pažadina. Pradėti nuo jo atsiminimų, vizijų, apmąstymų, buvo tobulas startas. Jau imdama kitą jo knygą pajaučiau, kad suvedu skirtingus taškus į vieną. Jau ryškėja iš tų taškų sukurtas paveikslas. O man tai viena didžiausių skaitymo dovanų – apjungti, paversti tai suvokimu.
Bet iš tiesų kai skaitai Jungo mintis, labai paprastai supranti viską, apie ką jis rašo. Esmė paprasta – žmogui reikia nukreipti savo energiją į vidų, užčiuopti savastį, susipažinti su savo siela ir leistis jos vedamam. Paprasta, tiesa? 😉
“Labai svarbu turėti paslaptį ir jausti, kad esama nežinomų dalykų. Ši nuojauta pripildo mūsų gyvenimą kažkuo, kas yra antasmeniška, kas pasižymi numinozine jėga. Kas niekada nėra to patyręs, prarado kai ką svarbaus. Žmogus privalo jausti, kad gyvena tam tikru atžvilgiu paslaptingame pasaulyje, kuriame vyksta nepaaiškinami dalykai, o ne tik tokie, kuriuos galime numatyti. Netikėti ir nepaprasti dalykai taip pat yra šio pasaulio dalis. Tik tuomet, kai tai suvoksime, mūsų gyvenimas taps vientisas. Pasaulis man nuo pat pradžių atrodė be galo didelis ir nesuvokiamas.”
Tad grįžkime prie pradžioje mano užduoto klausimo – gyvenime siekiame save pažinti ar save kurti? Panaudosiu kito garsaus žmogaus – psichologo ir filosofo Ericho Frommo – citatą: “Destrukcija yra nenugyvento gyvenimo pasekmė.” Vadinasi, kūryba yra tai, kas atneš nugyvento gyvenimo jausmą. O Jungas čia gali pridurti: “…žmogaus siela kuria – ir visada kūrė…”
Tad štai jums ir atsakymas – pažinti save, tai pažindintis su savo siela. Ir leisti jai kurti. Gyvenimą.
“Pasaulis, kuriame gimėme, yra žiaurus ir negailestingas, bet kartu ir dieviškai gražus. Tai, kieno dominavimu žmogus labiau tiki – beprasmybės ar prasmės, priklauso nuo jo temperamento. Jei beprasmybė absoliučiai viešpatautų, gyvenimo prasmingumas vis labiau nyktų mums kaskart tobulėjant. Tačiau taip nėra – bent jau man taip atrodo. Matyt, kaip ir visais metafiziniais klausimais, abu teiginiai yra teisingi – gyvenimas yra prasmingas ir kartu beprasmis, arba, kitaip tariant, jis turi ir prasmę, ir beprasmybę. Drįstu viltis, kad prasmė galų gale įsivyraus ir nugalės.”
Gero, labai gero skaitymo
BOOK I TOOK 