“…stiprią, gyvą, truputį fragmentuotą, bet drauge tokią vientisą, lyg kažkokia tvirta gija susijungusią su visomis kitomis mamomis, nuo žmonijos pradžios gyvenusiomis žemėje.”
Šios knygos pristatyme autorė Eglė Lukinaitė – Vaičiurgienė ją kalbinusiai kolegei, psichologei Mildai Kukulskienei uždavė klausimą: “O kas TAU yra ryšys?”
Iš knygos pristatymo šį klausimą išsinešiau labai nesąmoningai. Tik gulint lovoje su vaikais man į paviršių išplaukė atsakymas. Ryšys man – tai kažkas “be žodžių”. Jausmas, kurio neįmanoma išmąstyti, pritempti, suvaidinti. Kurį sukursi tik nuoširdžiu dėmesiu, sąmoningu dėmesiu tiek savo vaikui, tiek partneriui, tiek, galų gale, dėmesiu sau. Nes save to ryšio nebuvimu baudžiame dažniausiai.
Labai baisu tokių knygų atsiliepimus nusaldinti. Atrodo, nejaugi viskas taip tobula. Ir išties, netobula. Nes rašant apie motinystę ir vidinius, sielos dalykus žodis “tobula” nelabai įsipaišo į kontekstą. Ši knyga kiekvienai bus tokia, kokia esate jūs pati. Nes būtent RYŠYS su šia knyga ir lems jos gerumą. Ir taip… tos vietos, kurias skaitant norėsis pasižiūrėti per petį, lyg būtumėte stebima Eglės… Atlieps kiekvienos iš mūsų vidinius išgyvenimus.
Justi skaitant (tą patį patvirtino ir Eglė), kad ši knyga gimė labai intuityviai. Organiškai išplaukė iš autorės vidaus, liejosi dešimtimis puslapių vienu prisėdimu (nes rašyti namuose turint du mažus vaikus kitaip, tikriausiai, būtų neįmanoma). Tokiais atvejais tiesiog supranti, kad šiai knygai buvo lemta gimti. Be jokio dirbtinio pritempimo, mandrų sakinių, noro kažkam įtikti. Justi, kad sakiniai pirmiausiai gimė pačiai Eglei. Bet ji net neįsivaizdavo, kaip jie taip švelniai ir neįkyriai įsirangys į kiekvienos skaitančios mamos sielą ir ją nuoširdžiai apkabins.
Pirmoji knygos pusė apie vaikus – vienareikšmiškai naudinga. Myliu savo vaikus. Tačiau prisipažinsiu, labiausiai mėgavausi ta kita dalimi… apie ryšį su savimi. Ryšį su savo vidumi, savo kūnu (kaip džiaugiuosi, kad parašyta ir apie tai, net ketinu šiai knygos daliai skirti atskirą IG įrašą), nes “santykis su kūnu, kaip ir visi kiti, – irgi yra santykis, ryšys”. O apie ryšį su partneriu, santykius ir intymumą galima drąsiai duoti skaityti savo partneriui. Kad suprastų tai, ko kartais gal tiesiog nemokame ar neturime jėgų pasakyti.
Tiek daug suvokimų šioje knygoje. Tiek nepamatuojamai daug virsmų sukelia ši skaitymo terapija. Pirmiausiai apie priėmimus. Savo vaiko priėmimą. Savo pakitusio santykio su aplinka priėmimą. Jausmų, emocijų, ypač kaltės. Jos apkabinimą ir išmylavimą. Išmyluoti viską, ką atsineša motinystė. Ir priimti naują realybę, kurią tapus mama sugebėjau priimti tik dabar, būdama jau dviejų berniukų mama. Nes “noras jau turėti įgūdžių ir suvaldyti bei sukontroliuoti situaciją yra labai natūralūs jausmai išgyvenant pokytį. Taip nutinka, kai įprasti elgesio modeliai pasikeitusioje situacijoje jau nebeveikia, o nauji dar nesusiformavo. Tad natūralu, kad toks pakibimas tarp “ten ir tada” ir “kur link aš einu” kelia didelį nesaugumo jausmą. Bet tai nebūtinai trunka ilgai. Tai trunka tol, kol nerimą mes bandome slopinti jį kontroliuodami, o ne prisitaikydami…”
Kaip išlaisvina tokie dalykai. Kad ir suvokimas, kad turiu rinktis, nes “tikrai nebus taip, jog praleisiu daug laiko su vaikais, ir padirbsiu, ir pasportuosiu, ir sveikai pavalgysime, ir dar spėsiu pailsėti. Ne. Viskas yra arba – arba”. O bandau, nes atrodo, kad tuoj tuoj vaikai paaugs ir viskas vėl bus stabilu. O gi nebus. Reikia tiesiog mėgautis procesu. Paleisti. Ir suvokti, kad taip kaip buvo, jau niekada nebus. Ir tai yra puiku. Kad motinystė, su visais savo virsmais, emocijų kalnais ir cunamiais, yra tiesiog be galo graži kelionė. Ir būtent – BE GALO, be pabaigos, be galutinio, siektino taško.
Ir tas Eglės talentas guldyti mintis į tekstą… Dar skaitydama jos įrašus socialinėje medijoje pagalvodavau, kaip nuostabiai ši moteris rašo. Tai justi ir knygos puslapiuose – su visa autentiška, motiniška, moteriška, žemiška ir nežemiška, kasdieniška ir subtilia, tarp eilučių juntama išmintimi. Kaip jaučiau tuos “tarp eilučių” momentus…:
“Nuo tada, kai gimė pirmagimė Ugnė, nuolat vaikštau kleckuota. Pradžioje dėl to, kad atsirūgo, atpylė arba kad pienas prasisunkė, vėliau dėl to, kad lipnūs pirščiukai pačiupinėjo, dabar dėl to, kad bevalgydama nutarė apsikabinti ir pasakyti, kad myli. Taip ir vaikštau – tai kleckuota krūtine, tai rankove, tai sijonu, ir tai jau tapo tokia kasdienybe, kad nelabai imu į galvą.
Tų kleckų gausu ir kasdienybėje – puikiai žinome, kaip reikėtų elgtis, tik realybėje tai nepavyksta. Jėgų, entuziazmo, noro trūkumas. Slenkantys plaukai, suglebęs kūnas. Geri ketinimai pasportuoti, pasibaigiantys naršymu telefone. Sunkus gimdymas, nors turėjo būti “su šypsena”. Koldūnai pietums, o instagrame akis bado sveikuoliški receptai. Šuniui ant uodegos nuėjęs pietų miego laikas sau. Kažkur pasislėpęs libido. Pamiršti ir skalbyklėję prarūgę rūbai. Vaikas, sudaužęs mylimiausią puodelį tą akimirką, kai ir taip jau visko buvo per daug. Kaltė, kaltė, kaltė…
Visi žlugę planai, sudužę lūkesčiai, paminti poreikiai, atidėtos svajonės. Viskas, kas kasdien kažkaip eina tarsi priešinga linkme, nei norėtum, nei planavai, nei tikėjaisi – visa tai yra didesni ar mažesni kleckai, kurie tuoj pat paženklina kiekvieną naujai apsivilktą rūbą.
Visa mamystė – tai tarsi kokia kleckuota būtis, kurioje turi išmokti dėl tų kleckų nuolat nesijaudinti. Ir juose nepaskęsti, nesusifokusuoti vien į jų valymą ar išvengimą. O verčiau susitelkti į visa kita, kas yra šalia tų kleckų. Pastebėti, kiek daug, kiek nuostabių ir įvairių jausmų ir patirčių toji motinystė ir santykiai su vaikais atneša.
Būti, girdėti, jausti, stebėti, kvėpuoti. Žiūrėti ir matyti, o kartais tiesiog atlaidžiai prisimerkti.”
Pagalvojau, kad labai linkiu Eglei išleisti šios knygos audio variantą. Ir nesustoti kurti iš jausmo. Egle, tau gimsta nuostabūs dalykai. Ačiū Tau. Po šios knygos išties jaučiuosi geresnė…
P. S. šią knygą Eglė išleido pati. Tad kviečiu nelaukti, užsukti į jos namus rysyje.lt ir įsigyti šią knygą.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 