Živilė Kropaitė – Basiulė “#fainiausiapasaulymočiutė” – pasikalbėti apie gyvenimą partizaninio karo metais

Pradėsiu apžvalgą kiek neįprastai. Nuo knygos pabaigos. Ne, nieko neketinu spoilinti. Neišsigąskit. Tiesiog man niekaip iš galvos neiškrenta knygos pabaigoje esantys istoriko Nerijaus Šepečio komentarai apie šią knygą. Knygą, kurioje žurnalistė Živilė Kropaitė – Basiulė dalinasi savo močiutės, partizanų ryšininkės ir politinės kalinės prisiminimais bei šmaikščiomis močiutės kasdienos mintimis, kurios rašytojos Facebook’o paskyroje nugula su haštagu fainiausiapasaulymočiutė.

Istorikui tarsi užkliuvo tai, kaip močiutė prisiminimuose mini žydus ir rusų okupantus. “Taigi – lietuviai buvę tarsi pirmiausia sovietų okupacijos aukos, jau iškart linkę priešintis (čia Močiutės brolių istorija), o vat žydai prisitaikė, linko bendradarbiauti.”: rašo istorikas. Ir dar daugiau gvildendamas pabaigoje priduria: “Na bet tam ir atsiminimai, kad pasuktų bent ką savaip, kad ir katę, kuri, priešingai, nei sako Močiutė, visai nepikta!!!”

Ir suprantu, kodėl taip užkliuvo man šis istoriko skyrius – komentaras pabaigoje. Daug negvildensiu, nes nesu istorikė ir žinau, kad žydų tema yra jautrus reikalas Lietuvoje ir pasaulyje apskirtai. Bet kaip tik prieš šią Močiutės knygą skaičiau a. a. Irenos Veisaitės prisiminimus. Dabar gailiuosi, kad neišsisaugojau tos knygos dalies, kuri kaip tik labai tiktų šios knygos apžvalgai. Bet gerai pamenu, kaip pati Irena (kuri buvo žydė) minėjo, jog žydai labiau “džiaugėsi” sovietų okupantais, nei vokiečių, nes tikėjosi, jog jie bus geresnė alternatyva. Žinoma, ilgainiui suprato, kad taip tikrai nėra. Bet po skyriaus, kuriame I. Veisaitė teigiamai (!) atsiliepia apie Antaną Sniečkų, nes jis padėjo jos broliui, jos šeimai. Nes tiki, kad jis, nors suteikė daug skausmo lietuvių šeimoms, išties tai darė norėdamas gero Lietuvai ir tuo tikėjo… Nebegalėjau toliau skaityti jos prisiminimų. Ir taip, žinau, koks nusipelnęs ir gerbiamas ji yra žmogus, bet mano galva neišneša tokių pateisinimų, nes “padėjo mano šeimai”.

Tad skaitydama Močiutės knygą galiu tik remtis Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos žodžiais, kad joks istorinis dokumentas, joks istorikas, jokie rašytiniai ar kitokie šaltiniai neatstos gyvo žmogaus liudijimo. Neperduos to jausmo, tų nuojautų, kad ir tų pačių “nuogirdų” ar “stereotipų”, kuriuos žmogus išgyveno tuo metu.

Autorė atliko be galo didelį ir prasmingą darbą – sudėjo į knygą savo močiutės istoriją. Močiutės, kurią norėtų turėti kiekvienas. Ir kaip profesorė Danutė Gailienė rašo savo knygoje apie posovietines traumas “Ką jie mums padarė?”: “Tyrinėdamas sunkiausias žmonių traumas, susiduri ne tik su baisiomis kančiomis, bet ir su žmonių stiprybe. Ne mažiau svarbus klausimas, kaip žmonės tai ištveria, ne tik nepalūžta, bet kartais net ir jaučiasi dvasiškai sustiprėję.” Tokia štai atrodo Živilės Močiutė.

 “Ir kaip vis dėlto neįtikėtina, kad dar šiandien, šiuo tarpkoroniniu laikotarpiu, turiu kam paskambinti ir pasikalbėti apie gyvenimą partizaninio karo metais, o ir kraupiais, nykiais, bukais po jo sekusiais dešimtmečiais”. O dabar, vykstant karui Ukrainoje, tikiu, kad tie pokalbiai dar prasmingesni…

Nuostabi knyga… Nuostabi Močiutė…

Gero skaitymo