Koks mielas sutapimas nutiko su šia knyga. Ilgai planavusi pasodinti savo balkone gėles, pagaliau prisiruošiau ir tai padariau. Ankstyvą rytą, prižadinta savo nenuoramų vaikų, pasivaikščiojau iki turgaus ir parsinešiau gražiausius jurginų žiedus. Neilgai trukus gavau žinutę į telefoną, kad paštomate manęs laukia knygos. Kur čia sutapimas?
Ogi sutapimas tame, kad siuntinyje radau knygą vaikams. O ji apie karą. Apie Rondo miestelį. Ir… gėles:
“Rondo miestas buvo ypatingas. Oro ten būta tyro ir skaidraus, tarytum išausto iš švelniausios šviesos. O visi gyventojai – nepaprasti, itin gležni – augino gėles, puoselėjo sodus ir parkus, statė įstabius namus, kalbėjosi su paukščiais ir augalais, mėgo dainuoti, piešti, kurti poeziją. Jie džiaugėsi, kad gyvena Rondo mieste. Labiausiai miestą mylėjo trys draugai – Danka, Zirka ir Fabianas. Ronde juos pažinojo visi.”
“Rondas garsėjo nuostabiomis gėlėmis. Centrinėje aikštėje stovėjo miesto pasididžiavimas ir puošmena – didelis šiltadaržis. Iš atokiausių planetos kampelių čia buvo surinktos retos gėlės ir kiti augalai. Neįtikėtina – šios gėlės galėjo dainuoti.”
Prasidėjus kariniams veiksmas Ukrainoje, nuolat sekant naujienas, nuolat apie tai kalbant su vyru, nori nenori pajauti, kad tavo vaiko ausys fiksuoja raktinius žodžius apie karą. Galvodavau, kaip gi savo vaikui (kaip vaikams apskritai) papasakoti apie tai, ką jie jaučia, bet nesupranta?
Tad štai pati viena prisėdau perskaityti šios ukraniečių (!) autorių dar 2015 metais išleistos vaikiškos knygos apie karą. Ir štai, štai kuo knygos, pasakos, istorijos tokios stebuklingos – tokiu nuostabiai šviesiu ir prasmingu būdu savo vaikui galima papasakoti, kas gi tas karas. Netraumuojant įnešti supratimo į tą mažą širdelę. Atsakyti į tuos nelengvus klausimus, į kuriuos dažnai patys neturime atsakymų:
“Rondo gyventojai nežinojo, kas tas Karas. Jis atsirado tarytum iš niekur. Juodas, baisus. Trinksėdamas ir girgždėdamas lėtai slinko miesto link, paskui save vilkdamas griuvėsius, sumaištį ir akliną tamsą. Visa, ką jis palytėjo, nyko tirštoje juodoje tamsumoje.
Tačiau baisiausia – Karas savo kelyje sėjo juodas gėlės, sausas dygliuotas piktžoles. Nebylios ir bekvapės, jos akimirksniu sudygo, susipynė į tankius brūzgynus ir užstojo saulę. Be šviesos gležnos, bejėgės Rondo gėlės ėmė silpti ir nykti. Jos nebegalėjo pakelti galvų į dangų. Dar blogiau – nebedainavo. <…>
Tada draugai nusprendė kalbėtis su Karu jo paties kalba. Zirka ir Fabianas rinko į miestą skriejančius akmenis bei vinis, iš visų jėgų mėtė atgal. Karo tai nesustabdė. Danka manė, kad norint laimėti reikia smogti Karui į širdį. Bet viskas buvo perniek – KARAS NETURĖJO ŠIRDIES.”
Neturiu daugiau ką pasakyti, kaip tik tai, kad atradau vieną prasmingiausių vaikiškų knygų. Ir ne tik todėl, kad tai apie karą. Ne. Todėl, kad labai daug dalykų apie gėrį ir blogį, apie gyvenimą apskritai galima suprasti ją skaitant:
“Ir tai buvo PERGALĖ! Rondo gyventojai pamažu atstatė miestą, atkūrė šiltadaržį. Jame vėl augo gėlės, o kas rytą, kaip ir anksčiau, buvo giedamas himnas.
Gaila, kad toli gražu ne viską įmanoma sutvarkyti: perregimame Dankos kūne, prie pat širdies, tebėra įtrūkių raizginys, liko apdegę Zirkos sparnų kraštai, Fabianas šlubčioja perdurta kojele. Miesto žmonės pasikeitė.”
Tikiuosi, viliuosi ir kasdien meldžiuosi, kad kuo greičiau ir realybėje išvystume šios knygos pabaigą!
Prasmingo skaitymo su vaikais
BOOK I TOOK 