“Jei leisi įvykti tam, kas tavyje, – tai, kam leisi įvykti, tave išgelbės.
Jei neleisi įvykti tam, kas tavyje, – tai, kam neleisi įvykti, tave pražudys.”
Evangelija pagal Tomą (apokrifas)
Emmanuel Carrere knygoje rašo, kad meditacija, tai “sėdėjimas tylint, nejudant. Meditacija – tai visa tai, kas vyksta sąmonėje, kai sėdi tylėdamas, nejudėdamas. Meditacija – tai leisti savyje rastis liudininkui, stebinčiam tą minčių viesulą ir nesileidžiančiam būti jo nuneštam. Meditacija – tai matyti daiktus tokius, kokie jie yra. Meditacija – atsiskirti nuo savosios tapatybės. Meditacija – tai atrasti, kad esi kitkas nei tas, kuris be perstojo kartoja: aš! aš! aš! Meditacija – tai atrasti, kad esi kitkas nei tavo ego. Meditacija – tai technika, padedanti išgraužti ego. Meditacija – tai nerti ir įsitvirtinti tame, ką apmaudaus turi gyvenimas. Meditacija – tai atsisakyti vertinimų. Meditacija – tai būti dėmesingam. Meditacija – tai stebėti sąlyčio taškus ir tai, kas yra aš ir kas nėra aš. Meditacija – tai proto svyravimų sustabdymas. Meditacija – tai stebėti proto svyravimus, vadinamus vriti, kad juos numaldytum ir laiku užgesintum. Maditacija – tai žinoti, kad kiti egzistuoja. Meditacija – tai panirti į save ir išrausti tunelius, pastatyti užtvankas, atverti naujus judėjimo kelius, paskatinti kažką gimti ir išeiti į didelį atvirą dangų. Meditacija – tai rasti savyje slaptą spindulingą zoną, kur tau gera. Meditacija – tai būti savo vietoje, kad ir kur būtum. Meditacija – tai būti sąmoningam visa ko atžvilgiu ir visada. Meditacija – tai priimti viską, kas atsitinka. Meditacija – tai nebepasakoti sau istorijų. Meditacija – tai nusišalinti, nieko nebelaukti, nebesistengti nieko daryti. Meditacija – tai gyventi dabartyje. Meditacija – tai siusioti ir kakoti, kai siusioji ir kakoji, nieko daugiau. Meditacija – tai nieko nepridėti. Štai šitaip.
Ir štai perskaičiusi knygą išvažiuoju savaitgaliui į kaimą. Tam, kad medituočiau. Nes meditacija – tai saulės sušildytos žalumos kvapas, kurio jau nebejauti mieste. Meditacija – tai žolės griebimas, kai pats fizinis procesas grynas minčių išvalymo malonumas. Meditacija – tai žiūrėjimas, kaip tavo vaikas, pamiršęs visą aplinkinį pasaulį, žaidžia ant upės kranto. Meditacija – tai upė ir jos krantas. Meditacija – tai vakarėjantis dangus ir šiltas vanduo lauko duše. Meditacija – tai gryno oro išvarginto vaiko miegas. Meditacija – tai kaimiški pusryčiai ir arbata iš puodelių, kurie kažkada gyveno miesto gyvenimą.
Ir dar daug daug akimirkų yra meditacija. Nes meditacija ir yra gyvenimas. Nes pasakymas “meditacija ne man”, “man medituoti nesigauna” nėra tiesa. Įsivaizdavimas, kad jogą mylintis ir medituojantis žmogus neturi rūpesčių, nesusinervina, nepyksta, nepraranda kantrybės, nuolat šypsosi, visada ramus, priima tik teisingus sprendimus – irgi nėra tiesa.
Perskaitę “Jogą” susipažinsite su autofikciniu autoriaus darbu: “…ar yra toks kriterijus, kuris mums leistų atspėti, ar skaitoma istorija yra tikra, ar fikcinė?” Susipažinsite su gyvenimu žmogaus, kuris 30 metų praktikuoja jogą, taiči ir medituoja: “Apie šią knygą negaliu pasakyti to, ką esu išdidžiai pasakęs apie daugelį kitų: “Čia viskas tiesa”.” Kuris planavo “knygelę” apie jogą, bet parašė knygą apie gyvenimą. Gyvenimą, kuris kelia klausimus – ar joga ir meditacija man padeda? Kodėl aš vis tiek patiriu tai, ką patiriu? O kas būtų, jei mano gyvenime nebūtų jogos ir kitų dvasinių praktikų? Koks mano gyvenimas būtų tada? Koks tada būčiau aš..?
Čia nerasit ramios vipassanos stovyklos užuovėjos su samosais ir mantrų giedojimų. Nerasite ir vadovėlinių patarimų kaip kvėpuoti ir ką medituoti. Gal net nusivilsite, jei vedini tik pavadinimo turėsite lūkestį pasinerti tik į jogos pasaulį. Čia visko kur kas daugiau. Ir tas “daugiau” į mano rankas pakliuvo labai laiku. Gal todėl šis vertinimas labai subjektyvus. Skaičiau ir leidau eilutes per save. Patirdama autoriaus gyvenimą patyriau savąjį. Tikiu, kad knygos skaitymo metu patiriami subjektyvūs ir labai asmeniški jausmai persidavė ir šiai knygai. Nes tam tikros eilutės prišaukdavo prisiminimus apie patirtis. O tam tikros – ateities vizijas ir įkvėpimus (tikrai panorau daug intensyviau jogintis ir medituoti. Praktikuoti taiči. Gal vieną kitą eilėraštį mintinai išmokti…).
Vienareikšmiškai – viena mylimiausių mano šių metų knygų. Jaučiuosi lyg po prasmingo pokalbio.
P. S. man labai, na labai nepatinka Knausgardas. Po pirmos knygos mečiau jį lauk (ne ne, ne tiesiogiai. Knygos saugiai guli lentynoje). Bet Knausgardo simpatijos Emmanueliui Carrere ir jų tarpusavio palyginimas privertė mane pasižadėti, kad prie Knausgardo grįšiu…
“…jos principas – niekada neklausti žmonių, su kuriais susipažįsta, “ką jie veikia”, nes netrukus vis tiek sužinosi, – labiausiai ją domina tai, kas jie yra.”
“Kai pasakiau, kad man vis dėlto keista, jog tiek dienų sėdėjau lyg prikaltas prie pagalvėlės, nežinodamas, kad aplink vyksta kažkas panašaus į mūsų nacionalinę 2001 – ųjų Rugsėjo 11 – osios versiją, jis kelias akimirkas pasvarstė ir su nuovoka, už kurią aš jam dar šiandien esu dėkingas, atsakė: “O jeigu būtumėte žinojęs, ką tai būtų pakeitę?””
“…elgtis taip pat tiek prie liudininko, tiek kai tavęs niekas nemato, man atrodo absoliutus moralės kriterijus.”
“Gal tai ir yra įdomiausias dalykas gyvenime: siekti sužinoti, ką reiškia būti kitu, ne savimi. Tai viena iš priežasčių, verčiančių rašyti knygas; kita priežastis – noras sužinoti, ką reiškia būti savimi. Man ypač rūpi, ką reiškia būti manimi. Tikriausiai net per daug.”
“…apskritai yra gana nedaug žmonių, kurie žino, kad kiti egzistuoja. Kurie paprasčiausiai informuoti, kad kiti egzistuoja.”
BOOK I TOOK 