Danutė Gailienė “Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu” – must read!

Klasiokai neleistų man sumeluoti – paskutinėse gimnazinėse klasėse istoriją mokiausi dešimtukais (gerai pamenu, kad tik iš Prancūzijos revoliucijos 9 gavau ;)). Labai mėgau istorijos pamokas, gerai išsilaikiau egzaminus ir visam likusiam gyvenimui išsiugdžiau meilę istoriniams kūriniams. Bet paėmusi į rankas Danutės Gailienės knygą apie lietuvių patirtas okupacijos metų traumas, supratau, kad mokykloje, mokytojai, mokydami mus istorijos, nemoko mūsų mąstyti. Bent jau aš nepamenu, kad už datų ir įvykių gausos būtų kalbėję apie žmogų – ką jam reiškia vieni ar kiti įvykiai? Ką tos istorinės patirtys reiškia visuomenei?

Žinau. Gal tai ir ne istorijos disciplinos reikalas. Bet mąstydami per tokią štai prizmę mes jau mokyklos suole įsisąmonintume, kokią įtaką mums turi istorija. Nebereikėtų kalti. Užtektų suprasti.

Nes jei būčiau mokytoja, tai šią D. Gailienės knygą nagrinėčiau kartu su savo mokiniais. Tai tiesiog tobula, tobula knyga.

Žinoma, Ukrainoje vykstančio karo kontekste knygos įspūdis dar labiau sustiprėja. Ypač, kai knygoje atrandi štai tokius išpažinimus: “Aš jaučiu, kad aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažko nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį (Baliukevičius, 2002)”.


Danutė Gailienė/ nuotr. nara.lt, autorė Neringa Rekašiūtė

Autorė keliauja nuo teorijos apie traumų psichologiją iki realių istorijų ir įžvalgų. Vokiečių bei sovietų okupacijos, trėmimai, persekiojimai, kankinimai ir žudymai. Karas. Ir ilga kelionė link suvokimo, kad net stipriausi gali patirti traumas. Jos išlieka ilgam. Dažnai ir visam gyvenimui…

Artėjanti gegužės 9 diena ir rusų taip mylima “den pobedi” – šiandien kaip niekad suprantu, jog už šios dienos slepiasi ne mažesni nei Hitlerio sovietų nusikaltimai. Knygoje nemažai kalbama apie tai, kad nacistiniai nusikaltimai buvo labiau akcentuojami, o aukos labiau užjaučiamos: “Taigi, kitaip negu nacionalsocialistinė ideologija, komunistinė ideologija oficialiai nebuvo paskelbta nusikalstama. Beveik nėra nuteistų ir konkrečių komunistinių represijų vykdytojų. Dėl to, kad neįvykdyta “dekomunizacija”, analogiška “denacifikacijai”, tapo nebeįmanomos kitos priemonės, skatinančios “perdirbimo procesą”.

Vakarų šalyse į komunizmo nusikaltimus ir komunistinę ideologiją vyrauja geriausiu atveju dvilypis požiūris, bet iš tikrųjų kol kas ta tema labai artima tabu. Rusijoje – vis stiprėja kategoriškas bet kokių komunizmo nusikaltimų neigimas.” Taip, nes patogu pasislėpti už pergalės prieš nacizmą. Tad gal pagaliau atėjo tas istorinis lūžio momentas, kai išvysime civilizuoto pasaulio praregėjimą, o į paviršių kylantys pūliniai padės posovietinėms visuomenėms gyti.

Nustebau sužinojusi, kad Amerikos psichiatrų asociacija tik 1980 metais potrauminio streso sutrikimą įtraukė į oficialią psichikos sutrikimų klasifikaciją. Tik 1980 metais tai tapo realia diagnoze! Tad panašu, jog traumų psichologijos laukia dar ilgas kelias. Apie jau nueito kelio tyrimus šioje knygoje kalba ir autorė. Knyga pirmą kartą išleista 2008 metais ir naujai perleista jau po 12 metų. Per tuos metus buvo atliktas ne vienas tyrimas, kuris deja, į šią knygą jau nebeįtrauktas. Rašau su viltimi, kad profesorė ateityje išleis knygos tęsinį ir leis susipažinti su traumų psichologijos bei mūsų visuomenės raida.

Knyga parašyta be galo sklandžiai, įdomiai, įtraukiančiai. Jaučiau didžiulį dėkingumą, kad galiu skaityti ir susipažinti su Lietuvos istorija iš psichologinės pusės. Kas apskritai yra psichologinė trauma, istorijos trauma, kolektyvinė trauma, traumos visuotinio pripažinimo problema, poveikis represuotiesiems ir jų vaikams, traumų padariniai, jų įveikos būdai, moralinė trauma, potrauminis augimas. Galų gale – kaip žmogus gali tai ištverti?!

Kam teko susipažinti su Viktoro E. Franklio logoterapija, t. y. “gydimu prasme”, tai nenustebs, kad nemažai jo rasite ir šioje knygoje. Net pagalvojau, kad geras knygų komplektas būtų – ši D. Gailienės knyga, V. E. Franklio “Žmogus ieško prasmės” ir B. Sruogos “Dievų miškas”, nes, kaip rašo profesorė, mes negalime braukti brūkšnio ir sakyti, kad va, nuo šiol užmirškime praeitį ir laimingi gyvenkime ateitimi. Tai neveikia. Jau patikrinta. Kad tik įvardindami, kalbėdami, išgedėdami ir NIEKADA NEPAMIRŠAMI mes galime pasveikti ir  kurti ateitį.

“Tyrinėdamas sunkiausias žmonių traumas, susiduri ne tik su baisiomis kančiomis, bet ir su žmonių stiprybe. Ne mažiau svarbus klausimas, kaip žmonės tai ištveria, ne tik nepalūžta, bet kartais net ir jaučiasi dvasiškai sustiprėję.”

Gero skaitymo

Beje, kviečiu skaityti labai gerą NARA interviu su knygos autore:

https://nara.lt/lt/articles-lt/labai-svarbu-nepasiduoti-bejegystei-interviu-su-profesore-danute-gailiene



“Traumų psichologijos požiūriu Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, nukentėjusių asmenų patirtis labai specifinė. Patyrusieji sunkiausias traumas – politines represijas – net ir pasibaigus tremties ar įkalinimo laikui ilgai buvo priversti slėpti savo praeitį ne tik nuo aplinkinių, bet neretai ir nuo savo vaikų. Tokios patirties padariniai individams, šeimoms, o pagaliau ir visuomenei dar toli gražu nepakankamai žinomi.”

“Moralinė disociacija yra pagrindinis mechanizmas vadinamosios socializacijos blogio link (socialization to evel). Paklusdamas idealoginei propagandai, autoritetų spaudimui ir atsisakydamas savo asmeninės atsakomybės, žmogus tampa pajėgus nesipriešinti didžiausioms piktadarybėms arba net prie jų prisidėti. Antai Osvencime dirbusių nacių gydytojų, kurie atlikdavo žiauriausius medicininius eksperimentus su kaliniais, psichologinis tyrimas atskleidė jų asmenybės susidvejinimą (Lifton, 1986). Konclageryje jie be skrupulų manipuliuodavo žmonėmis, buvo gana šiurkštūs, vulgarūs, daug gėrė. O grįžę atostogų ar laisvadieniais į savo namus, jie vėl būdavo išsilavinę humaniški gydytojai, rūpestingi šeimų vyrai ir tėvai.”

“Kai buvau vaikas, mano senelė labai daug pasakojo apie karą ir tremtį. Ji tai mate savo akimis, o jos pasakojimų galėjau klausytis valandų valandas. Tai buvo tarsi pirmasis stimulas domėtis, nes būdamas spaliuku bei pionieriumi susidurdavau su visiškai priešinga informacija. Mums atvesdavo rusų karo veteranus, kurie pasakodavo savo istorijas. Jų kalbos visiškai prieštaravo tam, ką apie rusų ir vokiečių okupacijas girdėjau iš senelės lūpų.”

“Svarbiausia nuostata, jog gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas.”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s