“…jie kelia klausimus apie mus pačius. Jie parodo, kad nėra jokių atsakymų. Galbūt tai ir yra mūsų vienintelė tiesa; ilgai užtruko, kol tai supratau.”
Pavadinimas, kuris nukelia į studentiškus laikus. Kas nevengė parūkimų su kava, žino, kad toj chebroj vykdavo įdomiausi pokalbiai ir diskusijos. Atmeskim įtaką sveikatai ir likim tik prie bohemiško šių įpročių žavesio.
Todėl pavadinimas, viršelis, žodžiai “prisiminimų romanas” ir knygos palyginimas su Stefano Zweigo “Vakarykščiu pasauliu” – tai, kas patraukė mano dėmesį.
Ir štai pradėjusi skaityti pasileidau amerikietiškais kalneliais (gal reikėtų sakyti vokiškais?). Ramiai pradėjusi, pajutau lyg nusivylimą, kad gal kiek per stipru šį kūrinį lyginti su Zweigo kūryba. Bet tada staigus “kalnelis” žemyn ir pradedu jausti širdies virpulį – su kiekvienu tekstu užplūsta vis stipresni jausmai ir pritarimas autoriaus mintims. Pradedu justi augantį susižavėjimą autoriaus asmenybe.
Ferdinand von Schirach (g. 1964) – garsus vokiečių teisininkas ir knygų autorius. Tai vienas skaitomiausių ir sėkmingiausių šių laikų vokiečių rašytojų. Ir panašu, kad jo kūryba gula prie vienos įdomiausių mano lentynoje.
Pirmiausiai – dėl stipraus vertybinio užtaiso. Nors autoriaus mintys dėliojamos taip, kad keliamiems klausimams aiškių atsakymų nerastume, visgi tarp eilučių juos galima užčiuopti. Tekstai, kurie priverčia susimąstyti, sustoti, pagalvoti, įvertinti. Bet galiausiai gali justi, kur link autorius tave nori nuvesti. Ir tie pamatiniai dalykai sutampa. Dėl to norisi, kad knyga nesibaigtų. Kad autorius, lyg tas grupiokas su kava ir cigarete, leistų panirti į įdomų, prasmingą ir praturtinantį pokalbį.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad rašytojas yra teisininkas. Nemažai dėmesio jis suteikia su bylomis susijusioms situacijoms, kurios kelia nemažai filosofinių klausimų apie žmogaus moralę, žmogiškumą ir teisingumo sąvoką. Ypač šiandien – karo, neteisybės ir, atrodo, akivaizdaus teisingumo nevykdymo akivaizdoje – klausiame savęs, ar teisė ir įstatymai tikrai veikia? Ar tai, kad “teisingumas gina net ir tuos žmones, kurie jo nemėgsta” nepriveda prie to, kad kaltieji lieka nenubausti?
O gal kartais tereikia pasikliauti teisybe “iš aukščiau” ir atsitiktinumu: “1945 metų vasario 3 – iąją Berlyne buvo pasnigę, oras giedras ir skaidrus. Tą dieną Sąjungininkų oro pajėgos bombardavo miestą. Freisleris bėgo į slėptuvę. Teismo kieme į jį pataikė bombos skeveldra, jis mirė iškart. Jo portfelyje gulėjo proceso dokumentai apie Fabianą von Schlabrendorfą, jauną karininką, pasikėsinusį į Hitlerį. Freisleris būtų jį nuteisęs myriop, kaip ir visus kitus iki jo.”
Be jokių klišinių gyvenimo išminties aforizmų, mes randame 48 skyrius ir tarpusavyje nesusijusias istorijas, autoriaus prisiminimus, fragmentiškas jo bei kitų žmonių gyvenimo akimirkas, pamąstymus, kurie negalėtų būti aktualesni nei kad yra šiandien. Sunku patikėti, kad net Ukrainą randame viename iš skyrių:
“Nuo čia iki Kijevo apie 1400 kilometrų, skrydis trunka vos dvi valandas, ten visiškai kitas pasaulis. Advokatė, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, liekna moteris, vilkinti plona suknele, atrodo pažeidžiama. Tačiau ji jau turėjusi reikalų su visais, su vadinamosiomis Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis, su sukarintais būriais, su Rusijos federacija ir pačiu Putinu. Ji pasakoja apie kankinimus savo šalyje, kad provincijose esama daugiau nei 75 rūsių, kuriuose vyrai ir moterys kankinami ir žudomi arba pagrobiami ir uždaromi kaip gyvuliai. Žaginama, kankinama, žudoma nuolat, norint palaužti pasipriešinimą. Rytų Ukraina turinti tapti Rusijos provincija. “Pamatinės teisės, sako advokatė, – pas mus neegzistuoja. Net ir paprasta teisė nebeegzistuoja.” Ji sako, kad jos organizacija nebegalinti nieko daugiau padaryti, kaip tik dokumentuoti nusikaltimus. Ji mačiusi, kaip rūsiuose nuo sienų plaunamas kraujas, kaip naikinami nužudytųjų sąrašai ir deginami mirties nuosprendžiai. Patys budeliai žino, kad nusikaltimai žmoniškumui neturi senaties termino. Kada nors prireiks įrodymų praeičiai suprasti.
Vaikas paspirtuku atsitrenkia į gretimą staliuką, triaukštis ledų indelis nukrenta vyriškiui ant kelnių, šis keikiasi. Mes prapliumpame juoku ir akimirką atrodo, kad advokatė gyvena visai normalų gyvenimą. “Kodėl negalėtų taip būti visada?” – sako ji.”
Tačiau ne viskas čia apie teisę. Neišsigąskite. Teisė tik viena iš pasaulio prizmių, per kurią autorius padeda apčiuopti esamą realybę, per aprašytas kitų žmonių istorijas užčiuopti save. Tai nepririšta prie laikotarpio, tikslios geografijos galinti neturėti literatūra. Apie žmogų, jo prigimtį ir tai kas tūno viduje. O kur dar tas susimąstymas po beveik kiekvieno skyriaus… Būtent dėl tokių knygų aš dievinu skaitymą.
“Blogis egzistuoja, bet kaip jis atsirado pasaulyje? Didieji teologai ir filosofai bandė aiškintis tą klausimą. Dievas gailestingas ir visagalis. Tačiau jeigu sukūrė blogį, tai ar gali Dievas būti geras. O jeigu jis nesukūrė blogio, bet negalėjo sukliudyti, tai tuomet jis ne visagalis.
Nepaisant to, tikintieji neabejoja. Jie sako, kad blogis eina ne iš Dievo, o iš žmonių. Gal tai esantis paprasčiausias trūkumas, kaip skylė grindyse, kuri išvis nebuvo sukurta. Gal blogis tik parodo Dievo gerumą. Gal mums tiesiog neduota suvokti, kodėl jis egzistuoja. Šiaip ar taip, jie ir toliau tiki Gėriu. Išganymu ir savo Dievu, kuris nepareikalaus daugiau nė lašo kraujo.
Jauna moteris sėdi palapinėje ant karo lauko lovos, jos veidas ištinęs, ji verkia. Mano trejų metų dukrelę užmušė krentantys akmenys, sako ji į kamerą.”
Jeigu šiuo periodu nesiskaito, tai rekomenduoju bandyti šią knygą. Manau, kad ją skaityti tikrai pavyks.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 