Robert Seethaler “Laukas”

“Gyvam kalbėti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.”

Tikriausiai ši citata bus dažniausiai įsimenama Robert Seethaler knygos “Laukas” skaitytojų. Nes ji puikiai atskleidžia šios knygos temą, esmę ir prasmę. Gyvenimas ir mirtis – štai apie ką prabyla austrų kilmės autorius.

Ir tai jis daro Paulštato miestelio kapinių “gyventojų” balsais. Kiekvienas knygos skyrius, tai vis kito žmogaus istorija – išgyventa prieš mirtį, prisiminta gyvenimo akimirka, aplankantys gyvenimo nušvitimai ar nusivylimai, kartu gyvenę žmonės, sąžinės balsas, gyvenimo klaidos, mylėti ar iki gyvo kaulo įgrisę žmonės. O štai Sofija Brejer savo skyriuje prabyla tik vienu žodžiu: “Idiotai”. Pripažinkim, kartais tik tiek ir tesinori pasakyti.

Viename savo interviu autorius prisipažįsta, kad nenori ir nemėgsta daugžodžiauti. Panašu, kad jo bendraminčiai apsigyveno ir knygos puslapiuose: “Šiaip ar taip, visur per daug kalbama. Arba neteisingai. Arba ne taip, kaip yra iš tikrųjų.”

O gal “Kiti yra kiti, o aš esu aš. Kiti daug kalba. Bet mažai supranta. Aš nemanau, kad suprantu daugiau, tačiau aš tiek daug nekalbu. Labiausiai mėgstu kalbėti, kai būnu vienas.”

Todėl noriu tikėti, kad ir kituose sakiniuose aptinku autobiografinių užuominų: “Tąsyk aš supratau, kokį įspūdį gali padaryti pora gerai suformuluotų sakinių. Ir nusprendžiau skirti gyvenimą rašymui. Tiksliau, nusprendžiau skirti gyvenimą tiesos užrašymui, nors nėmaž nenutuokiau, kas gi ta tiesa yra.”

Būtent gerai suformuluotus sakinius mes visada randame R. Seethaler knygose. Gal todėl joms nebūtini tie gausūs puslapių skaičiai. Kai kūryba yra išjausta. Iš esmės. Apie esmę.

“Laukas”, kaip ir “Visas gyvenimas” bei “Tabakininkas”, tai ramybę skleidžiančios knygos, nors liečia itin skaudžias žmogui temas. Skaitant nesinori skubėti. Tiesiog gera būti su šia kūryba.

Tačiau autoriaus knygos turi savybę užsimiršti. “Lauką” perskaičiau ir jau negalėčiau nupasakoti istorijų, kurias radau knygoje. Bet tas geras jausmas visada išlieka. Kaip ir pabrauktos mintys. Dedu jo naujausią knygą prie gal kiek labiau pamiltų “Viso gyvenimo” ir “Tabakininko”. Bet su dideliu nekantrumu laukiu kuo gi dar nustebins mano sielą pavergęs austrų rašytojas. Nes velnias, jis tikrai moka dėlioti žodžius.

“Keista, bet vos tik įžengi į kapines, oras staiga pasikeičia. Vėjo čia beveik nebūna, ir net jei dangų dengia debesys, čia vis tiek šviesu ir erdvu. Net per lietų čia maloniau negu mieste. Lietus krinta be garso, jį sugeria žemė. Tylu pas jus.”

P. S. Hermano Leidikės skyrius – favoritas.

Gero skaitymo



“Visas gyvenimas nuo pradžios iki galo kenkia sveikatai.”

“Osvaldas turėjo ilgas, stiprias rankas, bet nežinojo ką su jomis daryti. Jos kadaravo iš šonų, tarsi būtų prikabintos prie pečių. O juk rankos svarbu. Nebūtinai jos turi būti stiprios, bet turi mokėti tave laikyti. Būna, kad vyro glėbyje jautiesi vieniša ir apleista. Jis laiko tave tvirtai apkabinęs ir pats jaučiasi kuo puikiausiai, nes viduje jam šilta kaip krosnyje. Bet į išorę tos šilumos nė kiek neprasiskverbia, ir tu visa traukiesi, nes vis labiau gūžiesi, kol susirieti į kietą šaltą rutuliuką jam po pažastim. O kitas ateina, apglėbia tave ranka, ir tas prisilietimas – kaip prisiminimas. Jis šiltas kaip vasaros diena laukuose. Daugumos vyrų rankos tau nieko nereiškia. Kai kurių glėbyje norisi gyventi.”

“Iš pradžių aš buvau žmogus, dabar esu pasaulis.”

“Tikėkite, kai tik galite tai sau leisti.”

“Norėjau kovoti už savo vaikystę. Norėjau sušukti tau į veidą: “Aš esu vaikas ir noriu amžinai likti vaikas.”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s