Clarice Lispector “Žvaigždės valanda”

“O, jei galėčiau priartėti prie Makabėjos, leisčiau jai gerai išsiprausti, įpilčiau lėkštę karštos sriubos, apklostyčiau ją prieš miegą ir pabučiuočiau į galvą. Padaryčiau viską, kad atsibudusi ji tiesiog pajaustų didžiulį malonumą gyventi.”

Mano knygų lentynoje knygos sudėtos taip – skaitytos į vieną pusę, neskaitytos į kitą.

O tarp tų, kurios skaitytos, atskira lentyna dedikuota mylimiausioms iš jų.

Clarice Lispector “Arti laukinės širdies” guli tarp tų garbingųjų. Minčių srautas mane pakerėjo. Absoliuti sielos knyga.

Tad būtų keista, jei nesitikėčiau kažko panašaus iš naujai išverstos “Žvaigždės valandos”. Bet…

Šimtas puslapių, kuriuose autorė, rašytojo Rodrigo lūpomis, pasakoja apie Makabėją – neturtingą, negražią, nelaimingą merginą, kuri nelabai ir supranta, kad yra neturtinga, negraži ir nelaiminga.

Tokia štai potencialiai sumani, bet visgi naiviai kvailoka mergina. Potencialiai, nes galėjo tapti visaverte moterimi, jei ne toksiška vaikystė ir nuolatinis tetos kalimas jai į galvą, kad ji yra ir bus niekas: “Ji turėjo tai, kas vadinama vidiniu pasauliu, tik šito nežinojo.”

Dar pridėkime nevykusius santykius su nevykusiu vyru: “Olimpiką ji laikė daug nusimanančiu. Jis kalbėdavo apie ką ji nebuvo girdėjusi.”

Ir kolegę – draugę, kokių gyvenime turėti nereikia.

Skaičiau ir na… beveik nieko nesupratau… Ir toks keistas jausmas, nes knygoje pasibraukiau labai gerų vietų, puikių minčių, taiklių, gilių citatų, kurias ištraukus iš konteksto mielai naudosiu. Bet pats kūrinys man neatsivėrė. Jausmas, lyg skaityčiau apie autorės vidinius “little mojo” – na žinot, tuos balselius galvoje, kurie gyvena savo gyvenimą, kol bandom gyventi savąjį. Atsiveria daug erdvės interpretacijai, kūrinio išjautimui, supratimui, kad su veikėjų psichologiniais paveikslais bei pačia istorija galima daug nuveikti. Bet… nepalietė mano stygų nors tu ką.

Kai neišjaučiu knygos, stengiuosi pasigaudyti daugiau konteksto, peržvelgti vertėjo interviu (iš portugalų kalbos vertė mano mylimas vertėjas Audrius Musteikis, tad vertimas tikrai negalėjo pakišti kojos teksto suvokimui). Ir kai tokie puikūs atsiliepimai, palyginimai su Fernando Pessoa kūryba (kurį aš irgi dievinu), ditirambai autorės talentui, sutrinki dar labiau.

Tad taip ir likau nesupratusi – ar čia tas karo poveikis smegenyse blokuoja perskaitytų sakinių esmę. Ar tiesiog ne mano ši knyga.

O štai citatų, kaip minėjau, yra puikių:

“Gyvenimas – tai smūgis į pilvą.”

“…sykį netyčia sugavau išsekusios merginos iš šiaurės rytų žvilgsnį. Tos akimirkos užteko, kad atskleisčiau ją visą.”

“Kaip aš ilgėsiuosi savęs kai numirsiu.”

“Taip, bet galima manyti ateitį būsiant kur kas geresnę. Ateities pranašumas bent jau tas, kad ji nėra dabartis…”

“Tik tada apsigobdavo savimi ir likusią dienos dalį klusniai atlikdavo savo vaidmenį – būti.”

“…išrėkiu savo pasibaisėjimą gyvenimu. Gyvenimu, kurį taip myliu.”

Gero skaitymo tiems, kas dar neskaitė

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s