“Tvirčiau sugriebiu knygą apie gamtą, mano vis dar laikomą rankose. Užmiršau užlenkti puslapio, kurį baigiau skaityti, kamputį. Kad taip būtų žmogus, kuris ir mane užlenktų, kad žinočiau, kur mano vieta ir nuo kur man toliau gyventi savo istoriją.”
Pirmą kartą perskaitytas pavadinimas sukelia šiltus jausmus: “Koks mielas gali būti žodžio “jaukumas” antonimas”, pagalvojau. Bet slysdama romano puslapiais vis labiau gūžiausi. Kaip pagrindinė veikėja Jopė į savo nenusivelkamą raudonąją striukę kišau smakrą, nosį ir palikau tik akis aplinkai stebėti. Vis labiau pasitvirtino mano nuojauta, kad ta “nejauka” pavadinime yra ne veltui. Tai ta pati Zigmundo Froido aprašyta “baugulio atmaina, kuri susijusi su seniai žinomais, gerai pažįstamais dalykais.”
Arba kaip patikslina luni.lt: “Freudas nejauką suvokia kaip negatyvias patirtis, kylančias iš kasdieninių situacijų, kuriuose gali sukilti užgniaužti, išstumti jausmai, impulsai ir prisiminimai. Nejaukos patirtis atsiranda tada, kai tai, kas pažįstama, virsta tuo, kas nepažįstama, ir ima kelti diskomfortą, nerimą, baimę. Taip pat tai siejasi su šeima, jos saugumu ir stabilumu.”
(Daugiau apie “nejauką” galima skaityti internete http://www.neimanomamokykla.lt/737-2/)
Būtent tokia ir tampa mergaitės Jopės šeima. Šeima, kuri vieną akimirką nekantriai laukia Kalėdų, o štai kitą atsitveria ledine tylos ir šiurkštumo siena.
Namus aplanko netektis, kuri su savimi išsineša ne tik gyvybę, bet pasiglemžia ir likusius gyvus. Kai skausmas ir meilė pirmagimiui tampa didesnė už rūpestį likusiais vaikais – sesutėmis Jope, Hana ir broliu Obe.
Jeigu “Nežudyk strazdo giesmininko” skaitytojai žavėjosi kūriniu dėl pasaulio matymo naiviomis, bet teisybės trokštančiomis vaiko akimis, tai ši knyga taip pat leidžia pasaulį pamatyti vaiko akimis. Tik kiek kitomis – palikto, neatsakytų, egzistencinių klausimų turinčio, skausmingai brendimo etapus patiriančio ir mirties bei žiaurumo ribas išbandančio (tiksliau, tas ribas peržengiančio) vaiko akimis.
Skauda skaityti. Ypač skauda, kai netikėto žiaurumo aktai išnyra prieš akis: “Tik smurtas manyje kelia triukšmą. Jis vis auga, visai kaip sielvartas. Tik sielvartas prašosi daugiau erdvės, kaip Belė pasakė, o smurtas tą erdvę tiesiog pasiima.”
Skauda, kai vaikų auklėjimo temos/ literatūra jau padarė savo, tad viskas ką matau, tai niekam nereikalingi, meilės, dėmesio ir supratimo trokštantys vaikai: “Tėvas daug ką praleidžia pro akis. Jis daugiau žvalgosi žemėn arba dangun nei į dalykus esančius akių aukštyje. Mano ūgis dabar kaip tik per vidurį – privalau paaugti arba sumažėti, kad jis mane pamatytų.”
“- Manai, mes ką nors ne taip padarėm?” – klausia Jopė Hanos. Taip ryškiai ant vaikų pečių užkrautą atsakomybę iliustruojantis klausimas. Atsakomybę, su kuria jie vieni ir bando kapstytis šio romano puslapiuose.
Vietomis šlykštu. Vietomis klausi savęs, ar tikrai aš noriu tai skaityti. Jausti tą nemalonų gumulą. Vaizduotę pasitelkti tam, kas peržengia tavo normalumo ribas. Bet tikrai įvertini debiutinius 29 – erių autorės gebėjimas įtraukti, supurtyti ir šokiruoti. Paskutinį kartą taip paveikta buvau “Brodeko”, kai stengiausi kitam žmogui perskaityti knygos ištrauką, o ašaros tekėjo mano skruostais.
Ir visa tai atgaivina skaitymo jusles, išverčia iš patogių temų ir veikėjų gyvenimuose atpažįstamų momentų – nauja patirtis tampa maloni (kad ir kaip tai keistai skambėtų tokiame atstumiančiame kontekste).
Dar vienas šios knygos momentas – šeimos religingumas. Kuris jau iki absurdiškumo kiekvienam vaikų meilės šauksmui atsako bausme ir šaltumu. Tai atskira tema, kurią galima būtų gvildenti skirtingais pjūviais.
Autorė Marieke Lucas Rijneveld pati augo ūkininkų reformatų šeimoje, vaikystėje neteko brolio, o dabar dirba pieno ūkyje. Jau išmojau per daug autobiografiškumo romanams nesuteikti, bet, kaip pati autorė interviu anothermag.com teigė: “Of course, there are similarities with my own childhood or life, but in the end it is really a story in which fiction also plays a major role.”
Tad belieka tik pritarti “International Booker Prize” komisijos pirmininkui Ted Hodgkinson: “Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį.”
“Daug ką atiduočiau už tai, kad galėčiau dabar pakilti, kad tapčiau porcelianinė ir kas nors netyčia mane paleistų iš rankų, o tada aš sudužčiau į nesuskaičiuojamą daugybę šukelių…”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 