Apie duobes, kurias išrausia mirtis mylimiems išėjus. Skausmo, tuštumos palyginimas su duobe… Niekada nebuvau susimąsčiusi… Bet išties, labai geras palyginimas. Mirtis išrauna su šaknimis gražiausius sodus. Gal tiksliau – aštriais nagais išdrasko, išrausia žemes, palieka sliekus. Lyg klausimus ar prisiminimus.
Knygos nugarėlė atskleidžia: “…pasakojama mergaitės, netekusios senelio, istorija. Nors įvykiai nukelia į laikotarpį prieš keturis dešimtmečius, panašai nutinka ir dabar. Gali skirtis apranga ar aplinka, tačiau duobė, kurią mumyse išrausia artimo žmogaus mirtis, yra to paties gylio ir pločio. Kuo ilgiau gyvename, tuo duobių mūsų kelyje daugiau. Jos reiškia ne tik tai, kad netekome, bet ir tai, kad mylėjome. Išeina žmonės, lieka prisiminimai. Kartais – neatsakyti klausimai.”
Perskaičiau. O tada paprašiau perskaityti vyro. Aš prieš metus netekau mamos. Jis – prieš daugiau nei 10 metų mamos ir mylimiausio senelio. Lygiai tokio paties, kaip ši mergaitė iš knygos. To, kuris atsakydavo į klausimus. Norėjau sužinoti, kaip skirtingai jaučiamės perskaitę. Nepamirštant to, kad ši knyga skirta vaikams.
Ir tada supranti, kad knygos vaikams niekada neturės galiojimo laiko mums, suaugusiems. Kad ir kiek metų bus, paimdami vaikams skirtas istorijas perleisime jas per save. Kaip Olga Tokarczuk rašo knygoje “Jautrusis pasakotojas”: “…autorius ir skaitytojas atlieka lygiaverčius vaidmenis: pirmasis dėl to, kad kuria, antrasis dėl to, kad nuolatos interpretuoja.” Tad taip, tekstas sukelia labai daug vidinių interpretacijų, susitapatinimų, analogiškų patirčių vaizdinių, sukilusių jausmų…
Tas momentas knygoje, kai senelis guli karste, o teta sušnibžda: “-…atrodo, kad miega,-”… Lygiai tokius pačius žodžius ištariau prieš metus. Lygiai tokius pačius dažnai ištaria kiti…
Nežinau kaip knygą matytų vaikas. Kokius klausimus jam atsakytų. Ką užfiksuotų jo akys. Ką akcentuotų tas viską pastebintis ir analizuojantis protas. Todėl negaliu įvertinti šios knygos jo akimis. O maniškis dar per mažas, kad suprastų. Bet tai viena tų terapinių knygų, kurios gali padėti tuo sunkiu metu, kai net suaugę nežinome atsakymų į tam tikrus klausimus. Belieka tik padėti išjausti.
Tos ant peršviečiamo popieriaus pieštos iliustracijos. Lyg su realiais vaizdais persidengiantys mergaitės prisiminimai. Senelio veidas, jo mėgstami rauginti obuoliai “sloikuose”, rankos… rankos sodinančios ant arklio, prilaikančios dviratį. Tėčiui kasant duobę ir pasakojant mergaitei ką mato, tai lyg akcentai, vaizduotės padariniai. Ir man taip priminė tuos didelius nuotraukų albumus, kuriuose rasdavom lygiai tokius pačius peršviečiamus puslapius. Priminė tai, kas su šiais albumais susiję…
Todėl ši knyga lyg plastilinas. Kiekvienas, kuris ims į rankas, lipdys subjektyvius, labai asmeniškus ir intymius vaizdus…
Perskaičiusi pasijaučiau labai keistai. Padiskutavom apie kilusius jausmus su vyru…
Labai liūdna, pripažinom abu… Bet tas liūdesys kitoks – lyg vartytum senas nuotraukas, skaitytum paliktus laiškus. Liūdna, bet šviesu. Žinai, kad skaudės, bet nori atsiversti.
Nuėjau į kitą kambarį. Dar kartą perskaičiau mamos paliktus žodžius. Paverkiau… Tada atsiguliau ir pagalvojau – nuostabi knyga.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 