Būtent taip ir jaučiuosi baigdama Nobelio premijos laureatės knygą “Jautrusis pasakotojas”. Ir drąsiai teigiu – tai viena geriausių šiemet skaitytų knygų.
Tekstai bei paskaitos kūrybinio rašymo bei filologijos studentams, publikacijos žurnaluose, asmeninę patirtį apnuoginantys esė. Olga Tokarczuk atskleidžia savo ne tik kūrėjos bei rašytojos pusę, bet ir leidžia susipažinti su savo vidiniu skaitytoju: “Turbūt niekada jokie psichologai iki galo neišsiaiškino šio skaitymo stebuklo. Visuotinio stebuklo, nes kas sekundę jis vyksta skirtinguose Žemės rutulio vietose, – stebuklo, kurį pati esu patyrusi, nes pirmiausia esu skaitytoja, o tik paskui rašytoja.”
“Pirštas druskoje, arba trumpa mano skaitymo istorija” oficialiai taps vienu mylimiausiu ir labiausiai motyvuojančių tekstu mano gyvenime. O. Tokarczuk aprašo savo pažintį su knyga – nuo vaikystės tėčio darbe (tėtis dirbo bibliotekoje) iki ribų neturinčio apsiskaitymo, godaus istorijų, reikšmių, prasmių gėrimo į save.
“Literatūrinė fikcija taip pat disponuoja svarbiausiu įrankiu – suteikia prasmę tam, kas mums nutinka. Įvairūs nutikimai, visa tai, kas mus ištinka, įvykių, faktų, reikalų grandinės, tik tada tampa patirtimi, kai suteikiame jiems prasmę, kai įterpiame į tinklinę savo gyvenimo – su jo praeitimi, istorija, reikšmėmis – struktūrą. Taigi mūsų gyvenimą sudaro patirtys, o ne nutikimai. Literatūrinė fikcija leidžia mums sudaryti nuorodų į tokių patirčių rinkinį sistemą.”
Tai tik viena O. Tokarczuk minčių, kurios atskleidžia skaitymo esmę, prasmę ir būtinybę. Paaiškina mūsų – skaitytojų – nenumaldomą, nepasotinamą norą skaityti. Nes knygose mes išties gyvename. Išties patiriame. Įsijausminame.
“Įsijausminimas” – patirtis, kuri knygų personažus paverčia gyvesniais už gyvus. Taip autorė prabyla dar viena tema. Tekstas apie Tarpžemį – paslaptingą vietą, kažką “tarp” sąmonės ir pasąmonės, “tarp” realaus ir įsivaizduojamo, “kažkokią sritį ar erdvę, kurioje tie personažai egzistuoja iki tol, prieš atsirasdami mūsų knygų puslapiuose, ir iš jos patenka į mūsų gyvenimus.”
Kaip gimė Janinos Dušejko personažas knygoje “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus”. Ką įkūnija stogus dengiantis ir savame pasaulyje paskendęs “Praamžių” veikėjas. Per šiuos ir kitus savo kūrybos pavyzdžius O. Tokarczuk kalba apie racionaliai nepaaiškinamą personažų pasaulį, nes “sakydami, kad personažai paprasčiausiai išgalvojami, per daug viską supaprastiname. Jie veikiau išnyra iš miglos apgaubto pasaulio, iš pradžių galynėjasi su formos trūkumais, raibuliuoja, kad paskui pasirodytų visu grožiu, jau pasirengę ir laukiantys tik kosmetinių patobulinimų. Tačiau jie išlieka paslaptingi, o tas reiškia, kad nėra iki galo pažinūs. Niekada nežinai, kuo gali nustebinti. Daugybę kartų teko apstulbti nuo to, ką jie kalbą, kai suteikdavau jiems balsą. Pasitikėdama verčiau dialogus, ką jie sakė. Taip pat man daug sykių atrodė, kad tokie personažai yra gana autonomiški ir nėra visiškai priklausomi nuo manęs. Apskritai bet kokio personažo kūrėjas – man atrodo perdėtas apibūdinimas. Šiuo atveju aš veikiau esu pribuvėja, padedanti personažui ateiti į pasaulį.”
Kol kas neįsivaizduoju geresnės pastaruoju metu išleistos knygos, kuri šitaip praturtintu skaitytoją ir Olgos Tokarczuk kūrybos gerbėją. Arba tą, kuris dar tik nori pažinti jos kūrybą ir bent kažkiek prisiliesti prie autorės žiūros taškų, mąstymo, vertybių. Jautiesi lyg atvėręs paslapčių skrynią – sužinai kaip atsirado “Jokūbo knygos”, kaip po “Bėgūnų” gimė “Arklas”, koks yra pats autorės kūrybos procesas. Mintys apie tekstų vertėjus, gyvūnus, religiją, sukomercintą knygų pasaulį. Eilutėse ir tarpeilučių.
Jau ne kartą pastebėjau, kaip O. Tokarcuk geba tave išmušti iš komforto zonos. Tvirta jos asmenybė ir aiški pasaulėžiūra priverčia kelti klausimus ir diskutuoti. Bet kas man labiausiai patinka, tai ji priverčia ABEJOTI. Abejoti tuo, kas mūsų manymu yra “tikra (kad ir ką tai reikštų)”. Nes mes “elgiamės taip, “tarytum” pasaulis sutaptų su mūsų įsivaizduojamais modeliais.”. Apie tai ji kalba “Jautriojo pasakotojo” rinktinėje. Apie tai ir yra jos knygos. Keičiančios pasaulio, tokio, kokį įsivaizdavai, suvokimą. Po šios tikrai pasijaučiau kitaip žvelgianti į “savaime suprantamus” dalykus.
Braukiausi ištįsus puslapius nerealių minčių. Po apžvalgos prisėsiu ir pabrauktas teksto vietas persikelsiu į kompiuterį. Ši knyga – turtas. Kaip ir pati Olga Tokarczuk. Viena tu asmenybių, dėl kurių lenkų kultūros pasaulis (ir pasaulis apskritai) turi sakyti ačiū.
O visiems knygų blogeriams – vienareikšmiškai privalu perskaityti šią knygą. To ir linkiu ateinančiais metais :*
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 