“Jeannette and I are sitting here in the barn next to my jouse in Hudson. It’s August 13, 2015. We’re coming to the end of four days of conversations about a wide range of subjects. We’re thinking about the book we want to emerge from this. I look at my notes and say, ‘It’s all about the triumph of violence.’ And Jeannette repeats, ‘It really is. It’s about triumph over violance.”
Taigi, 2015 metai ir 4 dienos pokalbių tarp Marinos Abramović ir jos jau anksčiau pažįstamos psichoanalitikas Jeannette Fisher. Knyga, kurios vertimo į lietuvių kalbą laukė menininkės gerbėjai. Arba jos autobiografijos “Walk Through Walls” gerbėjai.
Taigi. Knygos mintis tiesiog fantastiška. Lūkesčiai aukšti. Išpildymas labai konceptualus.
Asmeniškai man, viskas kas literatūroje siejasi su žodžiu psichoterapija, traukte traukia (psichologija irgi gerai, bet ji jau ir trilerius apimti gali, tai kiek per platu).
Ir tikriausiai amerikiečių bestselerių autorius ir psichoterapeutas Irvin David Yalom jau sugebėjo išlepinti savo tekstais, nes Marinos Abramović knygoje aš tikėjausi kažko panašaus – daug jos gyvenimo, daug to gyvenimo analizės. Išminties galų gale.
O čia visko kur kas mažiau. Knyga mažutė, sakyčiau. Kiek daugiau nei 160 puslapių. Nediduko formato. Tokia užrašų knygelė, kaip mano vyras pasakė išvydęs. “Ir šita užrašų knygelė kainuoja 20 eurų?” – nustebo jis. “Taip. Nes čia Marina Abramović.” – atsakiau.
Ir toje užrašų knygelėje visas dėmesys skiriamas keturiems menininkės performansams:
- Untitled, 1970, Belgradas. Idėja neišpildyta, nes Marinai buvo uždrausta šį performansą atlikti. Ir nieko keisto, nes pasirodymo metu ji turėjo įdėti kulką į revolverį ir prisidėjus prie smilkinio išbandyti savo likimą – nuspaudus gaiduką iššaus kulka ar ne.
- Rhythm 0, 1974, Neapolis. Šešių valandų performansas. Ant stalo sudėti 72 skirtingi daiktai. Nuo adatos ir ginklo iki knygos ir plunksnos. Žiūrovai galėjo pasirinkti bet kurį daiktą ir su menininke daryti viską, ką nori.
- Incision, 1978, Gracas. Pasirodymas su buvusiu menininkės mylimuoju Ulay. Jis pririštas tampria guma ir juda tiek, kiek ji jam leidžia. Marina stovi taške per ištemptą Ulay atstumą. Staiga iš auditorijos pasirodo žmogus ir ją pargriauna. Ji vėl grįžta į savo vietą.
- Ir bene žinomiausias menininkės pasirodymas – The Artist is Present, 2010 metai, MoMA, Niujorkas. 90 dienų, muziejaus darbo valandomis, Marina sėdi akis į akį su kiekvienu priešais atsisėdusiu. Jokių emocijų, žodžių, kūno kalbos. Tik maksimalus dėmesys prisėdusiam.
Štai čia psichoterapeutė pradeda darbą. Analizuoja, kodėl menininkė pasirinko tokias idėjas. Kokius jausmus jų metu ji išgyvena. Kaip tai susiję su jos vaikyste, santykiais.
Tikriausiai nieko nenustebinsiu – viskas ir kyla iš vaikystės. Net skaudu buvo skaityti apie tuos kertinius momentus, kurie iki pat šių dienų iškyla Marinos galvoje. Nes ne, jos tėvai prieraišia tėvystė tikrai nesidomėjo. Su tuo susijusios baimės, nevisavertiškumas, nutrunkantys santykiai, nemeilė sau ir pan.
Ir čia rizikuosite nepajausti išvis jokio šios knygos skaitymo malonumo, jeigu neskaitėte jos autobiografijos. Pati informacija bus suprantama, bet be konteksto ji tik sausas faktų kratinys. Lyg žiūrėtum nuotraukas iš Romos niekada ten nebuvęs. Matai, bet be jausmo. Tad norėdami tą jausmą patirti, būtinai pradėkite nuo mano jau minėtos “Walk Through Walls” (liet. “Eiti kiaurai sienas”).
O šiaip, jei ne nuotraukos, po vieną puslapiuose išbarstytos citatos ir pasikartojimai – esmę galima buvo sutalpinti į kelis puslapius. Bet. Čia Marina Abramović. Nuogesnė nei savo performansų metu.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 