Nina Riggs “Šviesi valanda” – vėžiu sirgusios autorės rašytinis palikimas savo vaikams


“…liautis vaikęsi lapę, nuspausti stabdžius ir džiaugtis miško ramybe, nieko tuo nesiekti, sustoti, apsidairyti ir stebėti, kaip pro lapiją žemyn sunkiasi šviesa?”


Viena tų sunkesnių knygų apžvalgų. Nes ne tekstu ši knyga su manimi kalbėjo. O vidinius išgyvenimus sukėlė. Apie asmenines įžvalgas neatvirausiu. Bet man to užteko, kad suprasčiau, jog ši knyga turėjo būti perskaityta.

Nina, knygos autorė, jos iš spaustuvės jau nebesulaukė. Išleista ji buvo po jos mirties. Tai jos, amerikiečių eseistės ir poetės, memuarai. Jos kelionė skaudžiu, viltingu keliu, sužinojus, kad serga krūties vėžiu. Tai jos kronika savo dviem berniukams.

Faktą, jog tai palikimas jos vaikams, aš sužinojau tik knygos pabaigoje. O gaila. Būčiau visiškai kitaip žvelgusi į šią knygą. Kai sužinai šios knygos tikslą, tampi tiesiog susinepatoginusiu stebėtoju. Pašaliniu jų šeimos rate. Tampa gėda, kad turėjai kažkokių lūkesčių šios istorijos pateikimui.


autorė Nina Riggs/ nuotr. https://www.smh.com.au/

Knygą nusprendžiau skaityti po NARA Vėlinių podkasto apie mirtį, išėjusius artimuosius ir skausmą gyvenant su tuo. Klausydama “verkiau” būtų net ne tas žodis… Bet labai gerai supratau, kaip svarbu apie tai kalbėti. Ir kabinti giliai. Tai suveikia lyg terapija.

“Norų sąrašas mane suglumino. Ir nuliūdino: “Dieve, aš tokia nevykėlė, kad net negaliu sugalvoti įdomaus norų sąrašo”, – verkšlenu ligoninėje. <…> Noriu visko – daryti viską su gyvaisiais – ir noriu, kad viskas ir toliau būtų netvarkinga ir sudėtinga, o kartais net nuobodu.”

Tad pripažinsiu. Ir knygą skaičiau egoizmo vedina. Ne apie Niną norėjau sužinoti. Norėjau rasti atpažįstamo skausmo, įvykių, akimirkų, gal net dialogų. Ir štai, skaitydama apie Ninos mamą, aš radau ko ieškojau. Ninos mama, kaip ir jos geriausia draugė, tuo pačiu metu sirgo vėžiu. Būtų grožinis kūrinys, tai sakyčiau, kad autorė hardcore’ina su tokiu siužetu. Bet gyvenimo siužetai, pasirodo, būna kur kas juodesni.

Pats knygos tekstas labai fragmentiškas. Justi, kad autorė buvo eseistė. Dažnai įterpiama Ninos proproprosenelio Ralph Waldo Emerson bei mylimo filosofo Michel de Montaigne išmintis. Tokiu būdu lyg pabėgama nuo pernelyg asmeniškų tekstų. Gal todėl autorės skausmą, emocijas jaučiau lyg per stiklą. Tad taip, to asmeniškumo man labai pritrūko.


“Emersono dienoraštis, 1838 metai: “Mane džiugiai pasitinka drėgna, žvilganti, besiskleidžianti ir daininga valanda, griaunanti ankštas mano sielos sienas ir išplėčianti jos pulsavimą ir gyvenimą iki pat horizonto. Toks ateina rytas; kad šviesi valanda nebebūtų įkalinta šiame pasiligojusiame kūne ir taptų visa aprėpianti kaip Pasaulis.””


Paminėsiu, kad šią knygą, tik man ją gavus, bandė skaityti ir mano mama. Bet po kelių skyrių grąžino pasakiusi, kad knygos amerikietiškumas labai toli nuo to, ką išgyveno ji. Todėl net neįsivaizduoju, kaip ši knyga pasirodys kiekvienam iš jūsų. Matyt, kad kaip ir man – skaitai tekstą, o galvoje suki asmeninio filmo kadrus.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s