“Pasirenku kol kas gyventi Kituose. Apie save kol kas daug nemąstyti.”
Kvėpuoti kitais.
Kvė – puo – ti ki – tais…
Toks viską apimantis, knygos nuotaiką diktuojantis, pagrindinę veikėją nutapantis pavadinimas. Nesu tinkamesnio regėjusi.
Elena gyvena išsvajotame Paryžiuje. Ir ten ji kvėpuoja kitais.
Stebi aukles vaikų žaidimo aikštelėje. Jos vidinis balsas įgarsina jų mintis.
Stebi kaimynę laiptinėje. Jai grįžus namo, girdi aukštakulnių kaukšėjimą į buto grindis. Įsivaizduoja jos veiksmus, mintis, gyvenimą. Nori tokio paties. Kvėpuoja ja.
Ji – mergina iš Lietuvos. Saigone susipažįsta su savo prancūziškuoju vyru. Vyru, kuris turi ją “išgelbėti”. Nuo savęs pačios. Tikriausiai.
Jie apsigyvena Prancūzijoje. Eifeliais, kruasanais ir šampanu nuklotas gyvenimas. Šeimos pietūs ir vakarienės. Susibėgimai su draugėmis. Būtinai prancūzėmis. Taip, ji norėtų, kad taip būtų. Bet taip nėra.
Pasijusti prancūze. Pasijusti sava. Priimta. Tačiau Paryžius jos neįsileidžia į savo smėlio dėžę.
Autorė, visiems žinoma žurnalistė ir rašytoja Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre, labai greitai nuima visus saldžius filtrus nuo gyvenimo Prancūzijoje. Kultūrų skirtumai, etiketo niuansai, statuso žaidimai – ne kartą teko girdėti apie nepagražintą šios šalies pusę. Prancūzijoje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė su kultūriniais niuansais supažindino. Mano pačios draugė gyvenimu ten dalinosi. O kartą Barselonoje susipažinau su paryžiete, kuriai susižavėjusi ištariau: “Ooo, tikriausiai nuostabu gyventi viename romantiškiausių miestų pasaulyje…”(aha, žinau, taip naiviai pavariau čia). Ji nusijuokė. “Ne, mieloji.” – tarė. – “Tai yra pats neromantiškiausias ir nedraugiškiausias miestas pasaulyje…”
Šioje knygoje tas nedraugiškas Paryžius Eleną stumia nuo savęs. O ji savo elgesiu meistriškai stūmė nuo savęs mane. Skaičiau ir beveik iš proto ėjau, kaip stipriai ji žaidė su mano kantrybe. Kaip sukėlė norą sulįsti į knygos puslapius ir gerai ją supurtyti. “Moterie. Kurk savo gyvenimą! Savo!” norėjosi išrėkti.
Taip taip, skaitomose istorijose neteisinga ieškoti savęs. Bet pripažinkime, tokios knygos, kuriose išjauti tau pažįstamus dalykus, sukelia malonumą. O štai Elenoje nėra nieko savo. Menkos savivertės. Prielipa. Norinti įtikti. Įsibrukti. “Ir aš nežinau, kur man čia pasidėti. Ką man čia suvaidinti. Kas aš, po galais, čia esu.”
O tada aš sąmoningai atsiribojau, nebeieškojau pateisinimo jos elgesiui. Net nebandžiau jos paversti savo drauge. Atsipalaidavau ir ėmiau stebėti. Lygiai tai, kaip ji stebi kitus. Ir staiga pradėjau ją suprasti.
Ji viena. Vieniša. Neišklausyta. Neišmylėta. Neatsipalaiduojanti. Nepaleidžianti. (Ir visame tame – labai mylinti mama). Ieškanti galimybės prisiglausti ir nors kartą pasijausti “Susikibusi. Nieko nebijodama. Išsitiesusi. Tokia viskuo tikra.”
Labai ryškus psichologinis paveikslas. Paveikslas pačios Elenos. Ir paveikslas prancūziškos šeimos – jos ir vyro, vyro tėvų, draugės buvusio vyro ir t.t. Šeimos, kurios ji taip nori.
Net toksiškus santykius ir vaikystės traumas galima užgriebti. Tas dažnai prabylantis Elenos mamos balsas jos galvoje man priminė Instagrame perskaitytą mintį: “Tai, kaip kalbame su savo vaikais, tampa jų vidiniu balsu.” Mama Ina Elenai tikrai juo tapo.
Tekste sapnai mainosi su realybe. Tačiau kiek ta realybė yra reali, ir kiek iškreipta pačios Elenos – paliekama interpretuoti skaitytojui.
Subtilu. Kiek siurrealistiška. Autorė maloniai plukdo tekstu, tad lyg atsvarą sudėtingam veikėjui sukuria organišką visumą. Ačiūdie, nedusina savo metaforomis, išmintimi, improvizacijomis, noru įtikti skaitytojui, kuris kartais justi pirmuose romanų bandymuose.
Nors knygų klubų veiklose nedalyvauju, bet labai rekomenduočiau šią knygą aptarimui. Pačiai būtų įdomu su kitais apie Eleną padiskutuoti.
O aš perskaičiau ir kelias dienas leidau mintims susigulėti. Leidžiu sau paleisti kūrinį ir stebėti – paliko jis man kažką ar ne. O šis tikrai vienas tų, kurie taip iškart neužsimiršta. Man patiko. Ir man labai patiko pabaiga. Tad maloniai lauksiu kitų autorės literatūrinių įkvėpimų.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 