Olga Tokarczuk “Praamžiai ir kiti laikai” – kol kas mylimiausia Tokarczuk knyga


“Įsivaizdavimas savo esme yra karyba, tiltas, jungiantis materiją su dvasia. Ypač kai tai daroma dažnai ir intensyviai. Vaizdas tuomet virsta materijos lašais, įsiliejančiais į tekantį gyvenimą. Kartais pakeliui jame kas nors deformuojasi ir keičiasi. Taip išsipildo visi žmonių troškimai, jeigu, žinoma, yra pakankamai stiprūs. Deja, ne visuomet iki galo taip, kaip buvo tikėtasi.”


Skaitydama “Praamžius”, nebuvau pažiūrėjusi, kuriais metais ši knyga pirmą kartą išvydo pasaulį. Skaitai, lyg kažkokį intuityvų literatūrinį autorės kelią jauti. Tarsi “Praamžiai ir kiti laikai” buvo jos nesąmoninga įžanga į Nobelį atnešiančią knygą.

Visgi Tokarczuk kūrybiniai vandenys ją nuo vienos knygos iki kitos plukdė šie tiek daugiau nei 10 metų. “Bėgūnai” išleisti 2007. Tuo tarpu “Praamžiai” gimė dar 1996 metais. Tai trečioji autorės knyga, kuri, beje, sulaukė gausių kritikų vertinimų ir tolimesnės kūrybinės sėkmės prognozių. Ir po visų perskaitytų lenkų rašytojos ir aktyvistės knygų – “Dienos namai, nakties namai”, “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus”, “Bėgūnai” – ši (bent kol kas) man patiko labiausiai.

Knyga, kurioje labai jaučiamas išryškėjęs autorės braižas – fragmentiškumas, subtilus magiškojo realizmo dvelksmas, persipinantis su gyvenimo realybe, skausmu, neteisybe. Ir vietomis toks savas, subtiliai ironiškas humoro jausmas: “Vakare mergaitėms nukrito karštis, o kitą dieną jos pasveiko. Šį netikėtą pasveikimą Misia išmeldė iš Ješkotlių Dievo Motinos – Antibiotikų karalienės.” Gyvenimo filosofija, kuri slypi sluoksniuose, o ne saldžiose metaforose. Nors pieštuko mintims pasibraukti prireiks ne kartą.


Olga Tokarczuk/ nuotr. https://thedailyrenegade.com/

Tai istorija apie kaimą. Neegzistuojantį kaimą Lenkijos viduryje, kuris lyg gyvas žmogus – gimsta, auga, bręsta. Galiausiai ima senti ir miršta. Atsidūręs karo fronto linijoje jis kraujuoja, kaip kraujuoja ir jame gyvenančių žmonių likimai. Gan lengvai ir nepretenzingai prasidėjęs pasakojimas netikėtai įskaudina ir pravirkdo. Tarsi iš lengvo gyvenimo pažadintas vaikas, kuriam vienintelis vargas yra eiti į mokyklą. Nori užaugti ir gyventi suaugusio gyvenimą? Štai. Prašau. Gyvenk.

Ėmiau šią skaityti po Abgaryan “Obuolių”. Po istorijos apie tokį patį link mirties keliaujantį kaimą, su visais savo skauduliais, džiaugsmais, magija ir realybe. Bet tema panašios knygos viduje palieka visiškai skirtingus jausmus. Jeigu po “Obuolių” jauti šviesą ir viltį, tai Tokarczuk neleidžia tau pamiršti laikinumo jausmo. Nepasaugo tavęs. Veda trumpiausiu keliu. Ten, kur kiekvienas uodžia kavos malūnėlio stalčiuką – ten kur dvelkia “saugumu, kava, namais”. Bet kartu per petį žvelgia į tolį ir vis kelią sau klausimą, kas bus, jei peržengsiu tą nematomą pasaulio ribą?

Kaip ir visos Tokarczuk knygos. Kokybiška. Išjausta. Prasminga.


“Ješkotlių Dievo Motina matė, kad jam labai reikia gerosios, kūną ir dvasią palaikančios jėgos. Ir suteikė jos, užtvindė ja, išmaudė joje. Bet dvarponis Popielskis buvo sandarus nelyg stiklinis rutulys, todėl geroji jėga nutekėjo nuo jo ant šalto bažnyčios grindinio, ir bažnyčia švelniai, vos juntamai sudrebėjo.”


Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s