“…pasaulis mažas, o mes dideli, nors iš naivumo ir kvailumo visą gyvenimą manom atvirkščiai.”
Tik užvertusi paskutinį knygos puslapį. Tik lėtai įkvėpusi ir iškvėpusi supratau, kad buvau užvaldyta kažkokios neapsakomos šios istorijos magijos. Žmogiška šiluma hipnotizavo. Leido nuo vakarietiško piniginio mentalo pailsėti. Paprastumu paėmė.
Istorija apie atokų Armėnijos kalnų kaimelį. Žiemą sunkiai pasiekiamas, pavasarį nuošliaužų kankinamas kaimas, kurio žmonės karta iš kartos vieni kitų vaikus augino, paslaptis šnibždėjo, prakeiksmus liudijo. Kartu išgyveno skaudžiausius gyvenimo išbandymus – karą, badą, sausrą, artimųjų mirtį, išėjusius vaikus. Ir be jokio pykčio ant gyvenimo. Gyvenimas priimamas toks, koks yra. Nes “matyt, taip turi būti, nes taip ir buvo sumanyta…”
Jaučiausi lyg Anatolija, kuri “slapčia žvilgčiojo į Jasaman, į Ovanesą, paskui į Vasilijų, gaudė kiekvieną ritmingą neskubų gestą, mintyse jam pritardama, ir stebėjosi, kaip anksčiau neįžvelgdavo tos neabejotinos sąsajos tarp savęs ir visko, kas ją supa…“
Jaučiausi lyg iš šiaurės, iš didmiesčio atvykusi anūko žmona. Kuriai aplūžusios tvoros, suskilusios sienos, senų žmonių istorijos sukėlė ramybės ir buvimo savu jausmą. Pažadino magišką norą kurti. Nurimęs kūnas atsiuntė jau užmirštas gamtos dovanas:
“- Žinai, ko aš gailiuosi? – paklausė ji, kai, išmaudę ir suguldę vaikus miegoti, jiedu su vyru gėrė verandoje Valinkos užplikyta čiobrelių arbatą. – To, kad po ranka nėra pieštuko ir popieriaus.
– Galima paprašyti Mukučio Nemecanco, jis atveš iš slėnio.
– Paprašyk, būk geras. Nesu tikra, kad išeis, daug metų nebepiešiau. Bet dabar kažkodėl panorau.”
“Rašytoja Narine Abgaryan pradeda kurti magišką pasaulį” rašoma ant knygos nugarėlės. Ir nors žodis “magija” skirtas kaimo stebuklams, regėjimams ir ženklams apibūdinti, aš patikėjau, kad šis kaimas yra. Arba buvo. Toks kultūriškai savas (kaip mano vyras sako, mes gi visi lietuviai nuo plūgo). Toks vertybiškai pasiilgtas.
Gera. Tiesiog be galo gera skaityti.
“The Guardian” Maskvoje gyvenančią autorę įtraukė į “Europe’s most exciting authors” sąrašą. Todėl neabejoju, kad ir Lietuvoje autorė surinks nemažą savo gerbėjų kraitį. Šiai jos knygai linkiu populiarumo. O kitoms autorės knygoms lengvo kelio į lietuvių kalbą.
“Gyvenimas panašus į pusiaudienio miegą – neilgas, įvairiaspalvis, karštas, – mąstė Chadum. – Jis skamba mūsų vaiku juoku, jis liejasi ašaromis įkandin mūsų mirusių artimųjų. Jis kvepia vandenynu, dykumos vėju, kukurūzų paplotėliais, mėtų arbata – viskuo, ko mums nelemta išsinešti.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 