“Valandų valandas jis galėdavo susižavėjęs žaisti įvairiais daiktais, kaip tu žaidi gyvenimu.”
Kaskart imdama į rankas S. Zweigo knygą aš nuoširdžiai bijau nusivilti. Bijau nepateisintų lūkesčių. Kad ims ir išgaruos ta zweigiška magija.
Bet vėl ir vėl įsitikinu, kad Zweigas, kad ir ką būtų parašęs, yra mano žmogus. Jis vienas iš to nedaugelio rašytojų, kurių asmenybę norisi gvildenti pirmiau už jo kūrinius.
Kaip jis sugalvojo taip atkreipti dėmesį į žmogaus rankas? Ir kaip sugebėjo tiek daug teksto skirti tų rankų aprašymui ir nesukelti nuobodulio. Atvirkščiai, sukėlė tik norą šaukti: “Magnifique”! “Génial”! Jos gi tiek pasako! Nuo šiol dažniau stebėsiu žmogaus rankas.
Kaip jis sukūrė tokius ryškius moterų psichologinius paveikslus? Pirmas autorius, kuris taip sugeba įlįsti į moters galvą ir širdį, taip taikliai perteikti jos vidinį pasaulį, kad net aš, būdama moteris, negalėjau patikėti, kokių slaptų kertelių juodulius jis ištraukia ir drąsiai teškia tekstu. Didelio įžvalgumo, empatijos ir talento vaisius. Ir ne tik.
Knygos nugarėlėje rašoma – novelių rinkinys, kuriame “jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka”. Gal net per subtiliai pasakyta, nes Zweigo darbuose justi ne tik psichoanalizės tėvo įtaka. Autorių ir Freudą, iki pat pastarojo mirties, siejo pagarbi draugystė ir žavėjimasis vienas kito darbais. Nuolatiniai laiškai ir komentarai apie Zweigo tekstus yra neatsiejama autoriaus kūrybos dalis.
Tad taip, iš Zweigo veikėjų negali tikėtis nieko kito kaip tik kokybiško, nebanalaus vidinio pasaulio. Kai tuo tarpu pats novelių siužetas iki skausmo paprastas, aprašomos tokios natūralios žmogaus gyvenimo akimirkos, jokių “specefektų” ar bandymų sugalvoti kažką wow. Tiesiog viskas taip, kaip būna gyvenime, tik su mikroskopiniu žvilgsniu į žmogaus sielą. Ir rankas 😉
Gal pasikartosiu, bet kažkada skaičiau lietuvių autoriaus Sauliaus Tomo Kondrato knygą ir jos aprašyme buvo žodis “antlaikiškas”. Tai jeigu šis žodis kažkam tinka, tai Zweigui. 1942 metais iš gyvenimo pasitraukęs rašytojas sugebėjo kurti taip, kad praeis dar dešimtys (gal net daugiau) metų, o tai, apie ką jis rašo, niekada nepasens. Nes gali kisti mados, atsirasti elektromobiliai ar per nuotolį valdomi namai, bet žmogui kylantys klausimai, jį užvaldančios aistros ar deginantis kaltės jausmas visada išliks tokie patys.
Kviečiu pasinerti į kokybišką kūrinį, kuris tapo vienu mylimiausiu mano literatūrinėje kelionėje. Kol kas rami mano širdis, kad dar turiu neperskaitytų Zweigo knygų.
“…už kiekvieno lango visada glūdi kieno nors likimas, kiekvienos durys atsiveria į kokią nors dramą: gyvenimas – visur esantis ir daugialypis, ir net nešvariausiame jo kampelyje knibžda dramatiškų situacijų, kaip kad puvėsiuose – skaisčiai blizgančių mėšlavabalių.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 