“Tai kaip išgyvenai? – klausiu, bet iš tikrųjų noriu paklausti: kaip man išeit pro šias įmantrias duris su paauksuotais raižiniais į šlapią, pražiotą Majamio popietės burną, kaip man išgyvent, kaip išgyvent kitą dieną, tada dar kitą, kaip išgyvent, kada jau nebesijausiu išsekusi nuo visų tų bandymų išgyvent?”
Apie skirtingų kartų moterų laivės troškulį. Išsilaisvinti iš valdžios gniaužtų. Iš šalies, kurioje jau nebėra namų jausmo. Iš smurtaujančio vyro smaugiančio glėbio. Iš priklausomybių liūno.
Jau praėjo kokios geros kelios savaitės kai perskaičiau šį Gabrielos Garcia kūrinį. Atrodo, lyg nebuvo jokio wow, bet dar dabar yra išlikęs malonaus skaitymo jausmas. Ir keista gi, kad “malonaus”, nes aprašomų moterų gyvenimai anaiptol nėra malonūs. Kupini draskančio skausmo, fizinio skausmo, suvokimo, kad taip, kaip svajojai, tu niekada negyvensi.
Mano akimis, kūrinys išties kokybiškas. Rašytinis žodis sklandus. Moterų paveikslai įdomūs. Ir nors paliečiamos skaudžios socialinės – emigracija, smurtas, narkotikai, bei asmeninės – moteriškos laimės, geresnio gyvenimo savo vaikui, toksiškų tarpusavio santykių temos, aš nejaučiau jokio sunkumo apie tai skaitydama. Tik supraskite mane teisingai, sunkumas nėra blogai. Bet man labai patinka, kai autorius geba kalbėti apie tai kas svarbu, supažindinti, bet negramzdinti skaitytojo į juodų emocijų pelkę.
Tad knygoje rasite vienos giminės moterų istorijas – Marija Izabelė, Sesilija, Doloresa, jos dukros Karmen ir Elena, anukės Džanetė ir Meidelė. Ir jokiais giminystės ryšiais nesusijusios Glorija bei jos dukra Ana. Bet, kaip ir būna gyvenime, pasaulis mažas, o mūsų keliai ima ir susikerta.
Beje, skubu pridurti, kad vardų gausa jokios painiavos nesukuria. Seki vardus, giminystės ryšius (knygos pradžioje rasite giminės medį) ir sėkmingai keliauji laiku ir likimais.
Viskas prasideda nuo 1866 metų, Kubos ir cigarų fabrike dirbančios Marijos Izabelės. Fabriko darbuotojams kasdien skaitoma Viktoro Hugo knyga “Vargdieniai”. Knyga, kuri subtiliai šmėžuos šių moterų gyvenime ir keliaus iki 2014 metų Majamio (kas gali būti žaviau knygas mylinčiam žmogui? J ). Tad taip, Kuba, JAV, Meksika – susipažinsite ne su “Amerikos purvo” trileriniu, o kur kas labiau vidinius moterų pasaulius atskleidžiančiu siužetu.
Man gal kiek priminė taip pat “Baltų lankų” išleistą knygą Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” – nuo XVIII a. Ganoje iki XX a. Harlemo. Nuo Afrikos iki Europos ir JAV. Skaudūs moterų likimai, kai niekur nesi savas.
O šioje – veikėjų istorijos be pradžios ir pabaigos. Lyg apsakymai. Vienoje randi dienos įvykius. Kitoje jau metų ar kelių. Bet pabaiga palieka jausmą, kad visko užteko tam, kad pažintum kiekvienos iš tų moterų gyvenimą.
Man labiausiai patiko knygos subtilumas. Pradėjus skaityti atrodo, kad nieko ypatingo. Bet su kiekvienu skyriumi pradėjau jausti, kad autorė dėlioja dėlionę, o kiekvienas skyrius vis pametėja naują tos dėlionės detalę.
Tad linkiu gero dėliojimo. Tikiu, kad ir jums patiks.
BOOK I TOOK 