“Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekada nekelia kojos iš namų… jis tiesiog nenori niekur eiti.”
Visos knygos mus kažkur nukelia. Tai leidžiamės kelione laiku. Tai tolimiausius, egzotiškiausius pasaulio kraštus galime aplankyti. O gal, tiesiog – pasivaikštome po mylimą Vilnių.
Bet man dar neteko skaityti knygos, kuri beveik visus ją skaičiusius nukeltų į vaikystę. Tik ne veikėjų vaikystę, o kiekvieno asmeninę. Ir nepamenu, kada taip sunkiai dėliojau žodžius apie knygą. Atrodo, kad tiek daug noriu ir galiu papasakoti, o kartu ir nieko naujo nepasakysiu. Klasikos kūrinys, o apie juos aš nesu linkusi rašyti. Nes, na, tai klasika, tad kokia dar apžvalga gali būti. Bet ši taip asmeniškai palietė, atrodo, jau užmirštus vaikystės prisiminimus lyg kavos tirščius sukėlė į paviršių.
Gal mano vaikystės prisiminimai ir nieko nepasakys apie šią knygą, bet aš ėmiau ir teleportavausi atgal į savo vaikystės sodą. Kartu su mama ir sese ten leisdavome vasaras. Išties laimingas vasaras. Gerdavome darže užaugintų mėtų lapelių arbatą. Įlindusios iki ausų į lysves “kapodavom” braškes. Maudydavomės sulindusios į kubilus. Galvas plaudavome minkštame ežero vandenyje. Pamenu, kokia skani kiaušinienė su ką tik nuskintais svogūnų laiškais. Kaip su sese vogdavom skanesnius kaimynės obuolius ar gervuoges iš šalia apleisto sklypo. Žinojom beveik visus kaimynus, nes visi jau keliomis kartomis važiuodavo į sodus ir mėgavosi pabėgimu iš triukšmingo miesto. Ten išmokau plaukti, važiuoti dviračiu ir šienauti su dalgiu. Ten turėjau sodo chebrą, su kuria išmaišydavom visus sodų kampus ir kampelius, prisigalvodavom belekaip smagių veiklų, patirdavom įvairiausių nuotykių.
Tad ši, jau daugiau nei 60 metų skaičiuojanti Harper Lee kūryba, yra visiškas teleportas į subtilius vaikystės patyrimus. Kažkodėl dar ir Astridos Lindgren “Mes Varnų saloje” ir “Pepė Ilgakojinė” mintyse šmėžavo… Gal todėl, kad tai buvo to meto mano knygos?
autorė Harper Lee/ nuotr. iš internetų
O štai jei kalbėsime konkrečiai apie pačią knygą, tai ši yra visiška autorės vaikystės, aplinkos bei šeimos sintezė. Tai ne autobiografinis kūrinys, bet Harper Lee įkvėpimas prabudo mąstant būtent apie savo vaikystę. Štai pagrindinės veikėjos tėvas Atikus yra jos tėčio prototipas. O vaikystės draugas ir “sužadėtinis” yra garsaus “Breakfast at Tiffany’s” kūrėjo Truman Capote atitikmuo. Vaikystėje ir vėliau gyvenime jie buvo geri draugai.
Tad jei dar neteko skaityti šio kūrinio, labai kviečiu ištaisyti šią klaidą. Pagrindinė veikėja, vadinama Paukšteliu, kartu su savo broliu, draugais, šeima ir nedidelio Amerikos miestelio kaimynais, perkels jus į 1930 metus, kai rasizmas dar bujojo. Sakau “rasizmas”, nes knyga paliečia šią jautrią temą ir, vaiko akimis, tą suaugusių kuriamą neteisybę. Tas visko matymas mažo vaiko akimis paperka. Ir primena, kad ne pasaulis sudėtingas, o mes, suaugę, su savo principais, stereotipais ir galios troškimu. Kaip ir priklauso klasikos kūriniui – temos, problemos, aktualios dar ir šiandien.
Pirkdama knygą “Nežudyk strazdo giesmininko” įsigijau ir knygos tęsinį – “Eik ir pastatyk sargybinį”. Ne visi žino, kad tai knygos tęsinys. Bet pasirodo, jeigu teisingai supratau rastą informaciją, šis tęsinys yra visai ne tęsinys, o pirminis knygos “Nežudyk strazdo giesmininko” variantas. Kai leidykla sutiko leisti Harper Lee kūrinį, jis buvo tiek redaguotas, lipdytas ir perlipdytas, kad tapo “strazdo” variantu. Po kurio laiko buvo nuspręsta, kad “sargybinis” irgi bus išleistas. Turėjo gimti dar viena, tarpinė knyga, ir viskas pavirsti į trilogiją. Bet autorė atsisakė ją rašyti. Idėja taip ir nebuvo įgyvendinta.
Tad esu dėkinga skaitymo nuojautai, kad leido man susipažinti su šiuo nuostabiu kūriniu ir taip smagiai, gražiai ir jautriai pabaigti vasarą. Nors ši jau baigėsi, kartu su Paukšteliu dar galite pagauti paskutinį jos spindulį.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 