“Tą vakarą vyras man pasakė: “Man regis, sugadinau savo vaiką.””
Kaip dažnai taip pagalvojate apie SAVO vaiką? Aš, bent pastaruoju metu, gan dažnai.
Dar kai mano pirmagimis Jokūbas neturėjo brolio, atrodė, kad visas su auklėjimu atsirandančias situacijas išsprendžiame gan lengvai. Nes tiesiog turi laiko joms spręsti, ramiai su vaiku pasikalbėti, išbūti ir pan. Tuo tarpu gimus mažajam, vyresnėlis susidūrė su visiškai naujais išgyvenimas. O aš – su ribotom galimybėm padėti tuos išgyvenimus priimti. Nes tiesiog fiziškai esu užimta. Mažojo maitinimas, pampersai, migdymas. Laisvą minutę maisto gaminimas, namų (ap)tvarkymas ir šiaip, tualetas ir viską ten…
Ir tada tu suvoki, kad velnias, nieko aš nežinau, nemoku, su vyresnėliu nesusitvarkau, jo elgesys tragiškas, mano kantrybė jau ant ribos, pradedi dažniau kelti balsą, vaikui užmigus save grauži ir verki, kad esi bloga mama… dar tęsti? Manau, kad tos, kurios su tuo susidūrė, mane supras. Suvokimas, kad vaikus auginti sunku, man cunamio banga trenkė į veidą. O lūkesčiai “teisingai” išspręsti situacijas pradėjo gramzdinti į neviltį…
Todėl pažiūrėjau į savo knygų lentyną ir pasiėmiau paskaityti Hedvig Montgomery knygą “Tėvystės magija”. Ne todėl, kad nežinočiau kaip spręsti tam tikrų su auklėjimu susijusių situacijų. Viena yra žinoti, o kita – taikyti tai realybėje. Ypač, kai matai, kad tavo vaikui gyliai dzin tie tavo metodai. Tad tiesiog, norėjau kažkokios moralinės paramos, palaikančio žodžio ir patvirtinimo, kad viskas čia pas mus yra gerai.
Rašydama apie knygą naudosiu daugiau citatų. Gal bent taip pavyks kiek galima geriau atskleisti tai, ką aš joje tokio ypatingo radau.
Nes ką ši knyga davė, tai davė – stiprų palaikymą. Apkabinimą, net sakyčiau. Nes aš nenorėjau dar vienos patarimų knygos, kurioje viskas teisinga. Situacija – sprendimas, vėl situacija, vėl sprendimas… Tokios patarimų knygos įstumia į idealaus auklėjimo labirintą, kuriame ilgainiui pradedi dusti.
Nes kai tau reikia palaikymo, kai tą dieną pakeli balsą ar kitaip nuvili savo vaiką, norisi atsiversti knygą ir rasti žodžius: “…mes visą gyvenimą turime galimybę tobulėti ir tapti geresni”. Tad tai knyga – draugė. Arba knyga, kurios autorė tarsi tavo racionali, į viską iš šalies gebanti pažvelgti ir niekada nesmerkianti draugė. Kai po pokalbio vėl atsiranda šypsena, net juokas ir pagalvoji, ko aš čia parinausi.
“Kai skrendame lėktuvu ir patenkame į turbulencijos zoną, trokštame, kad skrydžio palydovė paaiškintų, kas vyksta, padrąsintų, kad pasijustume saugiau. Galima sakyti, kad vaiko pasaulyje mes esame tie “skrydžio palydovai”. Vaikai neturi įgimto gebėjimo nusiraminti, jie to išmoksta palaipsniui. Kai vaikams sunku, jiems reikia suaugusiųjų, padedančių suprasti, kas vyksta ir kaip elgtis toliau. Jei jie išgirsta gąsdinantį garsą, pirmiausia žiūri, kaip į jį reaguoja suaugusieji. Neįmanoma, kad vaikas visą laiką jaustųsi gerai: jis anksčiau ar vėliau pateks į konfliktinę situaciją, išsigąs susidūręs su pavojingais dalykais. Tačiau šiose reikšmingose ir ne tokiose reikšmingose patirtyse jam reikia žmogaus, suteikiančio tą saugumo jausmą ir parodančio kelią. Augdami vaikai suvokia, kad yra pajėgūs susitvarkyti su viskuo, kad viskas bus gerai. Gebėjimas išlaikyti ramybę, suprasti vaiką, paaiškinti, kas vyksta, paguosti yra svarbi nuolatinė tėvų užduotis.”
Tai tik viena knygos minčių, po kurios aš nurimau. Nustojau save barti, kad nepavyksta “tobulai” sureaguoti į iškilusias situacijas, apsaugoti vaiko nuo nusivylimo, užkirsti kelio blogam elgesiui ir pan. Vaikas gimė ne tam, kad auginčiau jį pagal vadovėlį. Nesu jo mokytoja, gerų manierų auklėtoja ar situacijų gaudytoja, kuomet būtinai reik “auklėti” vaiką. Aš esu tam, kad būčiau šalia.
“Iš tiesų būti šalia” sako autorė. Štai kas yra tėvystės esmių esmė. “Kalbėdami suaugusieji bando išspręsti susidariusią situaciją, o ne suprasti vaiką. Tada jis tampa neprieinamas. Svarbiausia yra ne sakyti “reikiamus” žodžius, o užmegzti ryšį su vaiku.” Ištikus situacijai negalvoti, kaip teisingai aš čia turiu pasielgti, o tiesiog atsiverti savo vaikui, apkabinti jį, išgirsti jį, pamatyti jį. Iš tiesų pamatyti. Vaikai dažnai nori tiesiog apkabinimo, o ne pamokėlės gerai ar negerai jie pasielgė. “Nesvarbu, ką patiria jūsų vaikas, ryšys tarp jūsų yra pats svarbiausias. Tik jūs, tėvai, galite jį suteikti. Joks specialistas nėra pajėgus perimti šio vaidmens”.
Todėl šią knygą rekomenduoju perskaityti tik tapus tėvais. Tada jau galite skaityti n patarimų knygų ir atrasti saviškes. O tada vėl paimti šią į rankas, kai bus sunku. Nes ji visa ko esmę atskleidžianti emocinio intelekto knyga – apie jausmus, kurie aplanko auginat vaikus, situacijas, kurias kartais reikia p(r)aleisti, buvimą netobulu ir suvokimą, kad kiekvieną dieną mes lipdom ir statom iš naujo. Kad kasdien išgyvenam vis skirtingus dalykus ir tiesiog neįmanoma viskam pasiruošti.
Nors knygos viršelyje minima, kad tai 7 žingsnių knyga, bet ji niekaip neįspraudžia į jokius rėmus. Jokios žingsnių programos laikytis nereikės. Labiau suteikia knygai struktūros, kurioje ir patarimai pagal vaiko amžių ir pagal iškilusius nesklandumus, vaiko žaidimai, kaip pasakyti ne ar paguosti vaiką (čia kad neįsivaizduotumėte, kad autorė šiaip pamąstymų knygą parašė).
Ir pabaigai:
“Yra toks reklaminis filmukas, regis, australų, kuriame vaikų ir jų tėvų klausia, su kuo jie labiausiai norėtų nueiti vakarienės, jei galėtų rinktis iš viso pasaulio žmonių. Ilgokai pasvarstę suaugusieji atsako, kad su Baracku Obama, Beyonce, pasaulinio garso aktoriais, žinomiausiais politikais ar įžymybėmis. Tada ateina vaikų eilė ir jiems užduodamas tas pats klausimas. Vaikai į jį atsako nė nemirktelėję. Nes atsakymas jiems atrodo akivaizdus: “Su mama ir tėčiu”. Būdami suaugusieji, mes esame svarbiausi žmonės savo vaikų pasaulyje. Vaikams atrodo, kad už jų tėvus geresnių nėra. Nėra nieko svarbiau už jų laiką, meilę ir dėmesį. Mažų vaikų akyse tėvai yra jų herojai. Superherojai. Išėjęs pro namų duris, jūsų vaikas visada jumis girsis, gins jus ir vertins net geriau, nei to kartais nusipelnote.”
Gero skaitymo. O aš einu žiūrėti, kur čia tos kitos šios serijos knygos.
BOOK I TOOK 