“teta Mirtlė įkalė man, kad turiu būti žmogus, turintis žinių, ne tik nuomonę”
Negaliu susilaikyti nepasijuokusi iš tų, kurie skaitė Virginijos Kulvinskaitės knygą “kai aš buvau malalietka” ir piktinosi tuo, kad autorė kiekvieną sakinį pradėdavo iš mažosios raidės. Erzina, nesąmonė, koks tikslas? – piktinosi jie. Tai ką, prašau, dabar turim Evaristo tekstą su ne tik mažosiomis raidėmis, bet dar ir be taškų sakinio gale. Kiekvienas sakinys naujoje eilutėje. O vienintelį tašką turime tik skyriaus gale. Ne lietuvių autorė, tarptautinė šlovė, tad jau ir pasiputoti dėl teksto daug kam nesinorės 😀
O toks teksto dėliojimas tikrai atveria naujas perspektyvas ir požiūrį į literatūrą – labai įdomu matyti, kad literatūra gali maištauti ne tik pačia istorija ir naudojamo žodynu, slengu, bet ir štai tokiu teksto pateikimu. Ir pats skaitymas sukūrė naujas patirtis – taškų nebuvimas tarsi atvėrė papildomos erdvės mintims bei veikėjų gyvenimams.
O tos erdvės čia tikai reikia. Nes sutinkame 12 moterų. Mama, dukra, močiutė, bendradarbė, draugė, partnerė ir pan. Ir visų gyvenimai ne tik vilnija per pastarąjį šimtmetį ir Britaniją, bet ir persipina tarpusavyje.
Rasės, tapatybės, lyties ir orientacijos, moterų teisių, moters vaidmens šeimoje ir visuomenėje, emocinio teroro ir pasirinkimų klausimai. Teko skaityti tų pačių metų Bookerio trumpojo sąrašo Elif Shafak knygą – prostitucijos pasaulyje gvildenamas moters paveikslas. “Tarnaitės pasakojimo” skaičiau dar tik pirmąją dalį, bet vėlgi, feministinis romanas. Ir nors kitų to meto Bookerio konkurentų knygų neskaičiau, bet suprantu šio romano sėkmę. Stipri socialinė žinutė ir tikrai juntamas rašytojos talentas. Ir šie dalykai kartu sukūrė kažką daugiau nei tiesiog “dar vieną” knygą apie diskriminuojamas moteris.
Pabuvojus Londone visada gali atrodyti (bent jau man taip atrodė), kad jau ten tai multikultūriškas miestas, tolerancijos viršūnė viskam – ar odos spalvai, ar traseksualumui, ar šiaip belekam. Bet pasirodo, kad dar labai toli iki to. Kokie gali būti įvairūs, sudėtingi ir dar ne į vieną knygą gulantys žmonių gyvenimai.
Labai užskaitau Evaristo talentą sukurti tą cinkelį istorijoje. O cinkelis man yra su Jaume Cabre “Prisipažįstu” pamiltas dalykas – kai knygoje yra visko daug, viskas ne iš eilės, pinasi, persipina ir tu skaitai, lyg pagauni viską, bet ne iki galo. Ir staiga užčiuopi tą siūlo galą, kurį turi sujungti su kitos istorijos siūlo pradžią ir taip vis megzti mezgti, kol pamatai bendrą knygos paveikslą. Toks kaifas užlieja smegenis, lyg galvosūkį išspręstum. Tai jeigu Cabre tai daro sudėtingai, tai pas Evaristo užčiuopiau subtilias to užuomazgas. Man tai suteikia labai didelę vertę visai knygai.
“ji pasiilgsta tų žmonių tokių, kokie jie buvo, kai dar tik ieškojo savęs neturėdami supratimo, kaip vėliau pasikeis”
Ir pabaigai. Nesigavo man sumuštinio metodas kritikai išsakyti 😀 Pabaigai pasilikau emocinį aspektą. O nutiko man taip, kaip kartais nutinka merginai su vaikinu. Susipažįsti, jis geras, mandagus, dėmesingas, gal net žiūri į tave jau įsimylėjusiomis akimis. O tu. O tu supranti visą šį jo gėri, nu bet netraukia jis tavęs, nors tu ką.
Tai ir ši knyga man panašiai – aš ją sugebėjau įvertinti, man patiko ją skaityti, bet nepajaučiau jai stipresnių jausmų. Kartais vienoje istorijoje užtenka pajausti dalelę savęs. Pajausti ryšį su veikėju. Kai surezonuoja kažkokios mintys, patirtys, emocijos ir viskas, knyga tave papirko. Tai ši mano širdies nepasiglemžė. Tik protą 😀
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 