“Lidija susimąsto apie tai, kad migrantams privalu mokėti prisitaikyti. Sugebėti persigalvoti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Užsispyrę jie turi siekti tik vieno tikslo – išgyventi.”
Apie šią knygą norisi rašyti labai koncentruotai. Pasakyti, kodėl ji man labai patiko. Ir kodėl nepatiko. Todėl ir knygos vertinimas toks per viduriuką. Bet kaip visada, trumpai nesigauna 😀
Taigi. Patiko. Patiko, nes nepamenu, kada būčiau 517 puslapių knygą tiesiog suvalgiusi per kelis vakarus. Aš net miego laiką aukojau, o miegas man – šventas reikalas. Nuo pirmųjų puslapių įtampa taip sugriebė visus mano šonus, kad net skaudėjo 😀 Pamiršau visą likusį pasaulį – visus virusus, problemas, planus, vyrą, vaiką ir namus 😀
“Dedu galvą, kad bet kas, perskaitęs septynis knygos puslapius, ją baigs iki galo.” – rašo Stephen King. “Jau seniai verčiau knygos puslapius paskubomis…” – žavisi John Grisham. Ir tikrai taip. Nes pagrindinė veikėja, meksikietė iš Akapulko, kartu su aštuonmečiu sūneliu Luka nusprendžia bėgti. Bėgti nuo kerštingo kartelio vadeivos. Bėgti iš Meksikos į Valstijas. Kartu su banga emigrantų, kurie bėga ne tik išsvajotos Amerikos link. Jie bėga ten, kur bent teisėsauga nepavaldi karteliui.
Nesu trilerių skaitytoja, bet tikiu, kad trilerių gerbėjai todėl juos ir mėgsta – tą įtampėlė sugeba perkelti į paralelinius pasaulius.
Bet čia aš pradedu dar labiau suprasti, kodėl trilerių neskaitau aš. Nes perskaičius daugiau nei pusę knygos, aš literally pavargau nuo tos įtampos. O jos žavesiui išsivadėjus, supratau, kad po ja slypi, kaip čia pasakius… silpnoka? Primityvoka? Per mažai literatūriškai vertingos mėsos turinti istorija?
Autorė knygos pabaigoje mini, kad ji norėjo aprašyti emigrantų skaudulius, darė tyrimą, kalbino žmones, kad šiuo romanu galėtų pasiekti plačiosios visuomenės sąmonę. Bet, atvirai sakant, aš nelabai pajaučiau jos “tyrimo” rezultatų. Užtektų pakalbinti vieną ar kelis žmones, kad parašytum tokį romaną. Viskas aprašyta kiek paviršutiniškai. Nesukeliant didesnės empatijos.
Tarkim, skaitydama knygą “Bitininkas iš Alepo” – romanas apie iš Sirijos bėgančią šeimą – man tiesiog plėšė sielą. Man tikrai skaudėjo skaitant apie tai, ką žmonės patiria savo gimtinėje. Ir ką turi iškęsti norėdami tiesiog ramaus ir saugaus gyvenimo. Nors pati knyga turi trūkumų, bet balansas tarp įtampos ir sielą kabinančio skausmo buvo išlaikytas. Skaitydama kasdien dėkojau, kad esu savo namuose, sveika ir saugi.
Tai va, “Amerikos purvas”, atmetus visą įtampą, nesugebėjo užkabinti tos jautrios gaidos. Todėl tikrai nemanau, kad tai amžiaus knyga, kaip kažkas įvardino.
Ir nemažai skandalų susilaukė šis romanas. Tikslingai nesidomėjau jais, kol neperskaičiau visos knygos. O tada supratau, kodėl autorė taip puolama. Meksikiečiai pyksta, kad baltoji amerikietė štai taip ėmė ir buvo iškelta į literatūros pasaulio padanges. Kai tuo tarpu lotynų amerikiečių kultūra gali pasiūlyti kur kas autentiškesnių kūrinių. Tačiau leidybos pasaulis juos diskriminuoja.
Meksikiečių autoriai nesutaria – vieni autorės romaną kaltina realybės iškraipymu, pasidavimu stereotipams, o autorę neturinčia menkiausių žinių apie turtingą Meksikos kultūrą ir jų tikrą gyvenimą. Kiti gi išreiškia palaikymą, kad bent tokiu būdu kalbama apie emigrantų problemas. Ir gal romanas lyg Trojos arklys, atsargiai įsispraus į apie tai nesidominčių žmonių galvas ir privers daugiau apie tai pasidomėti.
Daugiau šia tema nenoriu plėstis, nes kalbėti apie tai, ko iki galo nežinai, nėra protinga. Man visada įdomu tikrus dalykus išgirsti iš pačių žmonių. Bet jokio meksikiečio nepažįstų. Tad lieku prie savo, kaip skaitytojos įspūdžių.
Šiaip tikrai rekomenduoju, jei planavote šią knygą paskaityti. Jos vertinimai labai įvairūs, tad kaip vertinsite jūs – nežinia. Bet kad jį įtrauks, leis pailsėti nuo jus supančios aplinkos, tai beveik garantuoju.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 