“Kas yra šeima? Ar tai tik genų grandinė, tėvai ir palikuonys, žmonės kaip aš? Ar socialinis darinys, ekonominis darinys, labiausiai tinkantis vaikams auginti ir darbui pasiskirstyti? O gal visai kas kita: tarkim, bendri prisiminimai? Meilė? Net per erdvę siejantis ryšys?”
Sakiau sau, kad kartu su antruoju karantinu (kaip ir su pirmuoju), nepushinsiu savęs rašyti apžvalgų. Leisiu sau daug skaityti ir nedaryti pertraukų rašymui. Jaučiausi, lyg neturiu tam įkvėpimo. Bet va, perskaičiau knygą ir mintys pačios ant lapo veržiasi. Tokį štai poveikį daro įdomios knygos.
Ir štai perskaityta dar viena knyga apie Obamų šeimą. Apie šią knygą sužinojau dar skaitydama Michelle Obamos memuarus “Becoming”. Juose Michelle nemažai dėmesio skyrė vyro karjeros kelio nupasakojimui. Užsiminė ir apie vakarus, kai Barackas sėsdavo rašyti savo knygos “Mano tėvo svajonės”. Knyga didelio populiarumo nesulaukė. Na, bent iki tol, kol Barackas tapo JAV prezidentu 😀
Taigi, jeigu Michelle Obamos knygoje galima susidaryti vaizdą apie tai, kaip jos vyras dėjo pirmuosius žingsnius politikos elito link. Tai paties Baracko knygoje rasime jo pirmuosius žingsnius savo tapatybės kūrimo link.
Istorija nuo tėvų pažinties, jo gimimo Havajuose, gyvenimo Indonezijoje, mokslų JAV ir bendruomeninio darbo Čikagoje. Bei pažintis su savo paties tėvu, kurio susikurtas paveikslas neleis Barackui tapti dar vienu gyvenimo prasmės nematančiu, narkotikus vartojančiu ir užkandinėje dirbančiu juodaodžiu jaunuoliu.
Tikėjausi šią knygą skaityti po skyrių, šalia kitų grožinių knygų, nes maniau, kad bus tokia švari, graži, mandagiai parašyta teisingo politiko knyga. Bet gavosi taip, kad vietomis net turėjau sau priminti, kad skaitau memuarus, o ne grožinį kūrinį. Taip lengvai ir paprastai plaukiau tekstu. Tokie nuoširdūs ir atviri Obamos prisiminimai su visais dialogais ir monologais. Su visomis baimėmis, pykčiu ir nepasitikėjimu. Ir bene viskas pinasi aplink odos spalvą ir tapatybę. Labai priminė knygą “Amerikaną”, jeigu jums teko skaityti.
Tam tikrose vietose norėjau sužinoti, kaip gi ta Obamos mintis skamba angliškai. Buvo justi, kad lyg ne iki galo lietuviškas žodis atskleidžia tai, ką Obama norėjo ta mintim pasakyti.
Trečioje knygos dalyje iš JAV keliaujame į Keniją, kurioje Obama pirmą kartą susipažįsta su savo šaknimis, aplanko gimines ir išgirsta apie tikrąjį savo tėvo gyvenimą. Kuris, pasirodo, nebuvo toks tobulas, koks turėjo būti Harvardą baigusio ir į gimtinę grįžusio vyro planuose.
“Paklausiau, kodėl ji mananti, kad afroamerikiečiai, aplankę Afriką, dažnai nusivilia. Profesorė papurtė galvą ir nusišypsojo.
– Nes čia jie atvyksta ieškodami autentikos, – paaiškino. – O tai neišvengiamai lemia nusivylimą.”
Pačioje knygos pradžioje randame 2004 metais parašytą Obamos pratarmę, kurioje jis atvirauja, kad gal dabar jis šią knygą būtų rašęs kiek kitaip. Kad vietomis ji per daug ištęsta. Tad tikrai jam paantrinsiu. Knygoje nemažai dėmesio skiriama kitiems žmonės ir jų istorijoms, kurios, natūralu, formavo paties Baracko pasaulėžiūrą. Tik kartais jų būdavo per daug, skaitydavosi per ilgai, šiek tiek panuobodžiaudavau. Bet galiausiai sugrįždavau prie suvokimo, ką aš skaitau. Tai nėra šiaip išgalvotas romanas, kuris paliečia svarbias JAV ir Kenijos rasines bei socialines problemas. Tai pirmojo JAV juodaodžio prezidento atviriausi prisiminimai. Jei vertinčiau juos kaip grožinę literatūrą, sakyčiau, kad pirmam kartui neblogai. Bet žvelgdama į knygą kaip į dokumentą, žaviuosi, kaip Obama tokiu šiltu, nesnobišku stiliumi mums leidžia save pažinti labiau.
Ir jau n – tąjį kartą mano skaitomos knygos tęsia viena kitą. Paėmiau į rankas Bernardine Evaristo “Mergaitė, moteris, kita” ir randu vienos iš veikėjų žodžius:
“…iš pradžių ji užsiims bendruomenės aktyvizmo veikla, kaip Barackas Didysis Pavyzdys Obama
sugrįžk, Barackai!”
O knygos nugarėlėje matau: “Margaitė, moteris, kita – viena mėgstamiausių 2019 metų Baracko Obamos knygų.”
Taigi, fainas tas Obama. Faina jų šeima 🙂 Einu toliau skaityti jo mėgstamiausios knygos 😀
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 