“…įlipo į mašiną. Pirmus šimtą kilometrų nė vienas nekalbėjome. Tą kartą ir sužinojau, kad du žmonės tyli tyliau už vieną.”
Labai sunku rašyti apie knygą, kuri tikrai yra labiau jausmas, nei mintis: “Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.”
Man taip natūraliai norisi šią knygą statyti šalia Clarice Lispector “Arti laukinės širdies” (apžvalgą rasite tinklaraštyje). Ne todėl, kad jos labai panašios turinio prasme. Ne. Tiesiog abi šios knygos tuo pačiu metu atkeliavo į mano namus. Ir Clarice romanas tokia moterų moteris – kai skaudu, tu kalbi. Kalbi su drauge. Kalbi su savimi. Visiškas minčių srautas. O Gianfranco romane randame vyrą – kai sunku, jis tyli. Ir neretai paleidžią savo gyvenimą plaukti pasroviui. Arba banguoti kaip jūrai.
Jokiu būdu nereikia šioje knygoje ieškoti logikos, nes imsit racionaliai patarinėti veikėjams. Ir taip prarasit visą romano malonumą.
O man kūrinys prikėlė vieną labai jaukų jaunystės prisiminimą:
Man buvo gal 20. O gal jau 21. Dirbau prabangiame Vilniaus mados komplekse. Kolegės gimtadienio proga vakare patraukėm į miestą. Į vieną fainiausių to meto kokteilių barų. Ech, jaučiausi jauna, stilinga, nepriklausoma (ok ok, dar gyvenau pas mamą 😀 ). O ten, pamačiusios barmenus, su panom susilažinom, kad kiekviena išsirenka jai simpatiškiausią ir nukabina (sorry vyrai, žinau, jūs visada galvojate, kad čia jūs tai padarėt).
Taigi. Išsirinkau aukštą ir gražų 😀 Mano kabinimo frazė suveikė iškart – užsisakiau Mochito kokteilį ir, kol jis prieš mano akis jį darė, paprašiau, kad papasakotu, kaip jis čia tą cukrų kokteiliui sutrina. Šypsena jo lūpose išdavė, kad jis iškart suprato, kas čia vyksta. Ir ėmė pasakoti. Apie paskui buvusį barmenų šou nebepasakosiu 😀
Galiausiai mano kolegės (ne po vieno kokteilio…) išvažiavo namo, o mes su JUO sutarėm, kad jis tuoj baigs darbą ir mes eisim pasivaikščioti po auštantį Vilnių. Ir vėl galima kalbėti apie knygą. Du žmonės. Ką tik susipažinę. Miestas paryčiais. Vieni Vilniuje. Kiti Romoje. Jokios logikos, tik jausmas, kai galėtum viską mesti ir dabar pat važiuoti prie jūros. Tik mūsų atveju romantika buvo tame, kad pasivaikščioję grįžom namo (kiekvienas savo 😀 ). Bet sutarėm, kad neapsikeisim jokiais kontaktais. Jei bus lemta ir man pavyks, po savaitės vėl ateisiu į barą.
Lemta nebuvo, nes tą savaitgalį susirgau. Bet mes dar susitikom. Jis neiškentė ir susirado mane One (vaikai jau nebežino, kas tai :D). Nuėjom į keletą pasimatymų ir supratom, kad visi mūsų pokalbiai apie mūsų svajones ir gyvenimo planus, žiauriai skirtingi. Po mėnesio ar kelių sutikau jį su mergina, kuri, jei gerai suvedu galus, yra dabartinė jo žmoną ir vaikų motiną. Ir kaskart susitikę su džiugesiu pasisveikindavom. Nes labai faina prisiminti.
“Susidarai apie knygą vis kitokį įspūdį priklausomai nuo nuotaikos, kurios būdamas ją skaitai. Knyga, kuri, skaitoma pirmą kartą, tau pasirodė banali, skaitoma antrą kartą gali tave priblokšti tik todėl, kad per tą laiką kas nors tave įskaudino, kur nors nukeliavai arba įsimylėjai.”
Todėl ir ne kartą sakiau, kad su malonumu parašysiu knygą. Jau ko ko, bet istorijų mano gyvenime netrūksta. Tik nežinau, ar mano vyras bus laimingas perskaitęs 😀 Bet, kaip rašo knygoj: “…esame tokie, kokie esame, ne dėl tų žmonių, kuriuos sutikome, o dėl tų, kuriuos palikome.”
O kol neparašiau savo knygos, skaitykit šią 😀 Jausmas kaip po gero gero nekomercinio kino… Šiek tiek Sorrentino “La Grande Bellezza”, šiek tiek prancūziško Vernono Subutexo. Ir daug daug gyvenimo. Ir dar tas ruduo už lango taip tinka…
P. S. papildomi plojimai subtiliam humorui laiku ir vietoje.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 