“Kai žmogus būna vienas kalnuose, kur oras išretėjęs ir grynas, o žemė šalta ir lygi, kyla noras ir pačiam tapti tobulam: lengvu, grynu, šaltu ir lygiu. Tačiau toks perfekcionizmo siekis – lyginti save su kalnų didybe – gali labai apsunkinti grįžimą į žemumas ir gyvenimą su kitais.”
Uch, viena tų knygų, kuriai galėčiau net nerašyti apžvalgos, o tiesiog kalt vieną citatą po kitos ir taip jums sudaryti vaizdą, ką joje rasite.
O rasite išties daug.
“Žygis su Nietzsche”, tai knygos autoriaus, filosofo John Kaag reali kelionė į Šveicarijos kalnus, į Zils Marijos kaimelį, kuriame Nietzsche atsiribojo nuo likusios visuomenės ir parašė savo vieną žinomiausių kūrinių “Štai taip Zaratustra kalbėjo”.
Apie Zaratustrą neišsiplėsiu, bet autorius leido labai daug sužinoti apie Nietzsches kūrinių ir gyvenimo užkulisius. Išpažindamas neabejotiną meilę filosofo pasaulėžiūrai, jis labai paprastai ir žemiškai leidžia su ja susipažinti ir mums.
Pati knygos kelionė, tai autoriaus žygis jaunystėje ir vėliau, kai į kalnus jis grįžta su žmona ir dukrele. Tačiau daug didesnis dėmesys čia skiriamas perkeltiniam žygiui, t.y. kelionei po Nietzsches gyvenimą ir jo filosofijos interpretavimą.
Ta perkeltinė kelionės dalis man išties labai patiko. Vien už ją duočiau aukščiausią balą. Nors prijaučiu filosofiniams veikalams ir mėgstu pakontempliuoti apie gyvenimą, bet galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga patiks ir per daug filosofija nesidomintiems. Visos Nietzsches mintys yra subtiliai įpinamos į mūsų kasdienį gyvenimą, mūsų vertybes, autoriaus vertybes, tad belieka tik linkčioti galva ir brauktis cituotinas mintis. Jei mėgstant Instagrame dalintis citatomis, tai turėsite gan gausų jų šaltinį 😀
O štai ta realaus žygio dalis man kiek silpnesnė, chaotiška, atrodo, lyg paskubom sumesta į tarpus tarp filosofinių interpretacijų. Nors tikiu, kad suprantu, ką autorius tokia pasakojimo forma bandė padaryti – pavaizduoti realų šeimos gyvenimą ir kaip kartais jis toli nuo aukštų filosofinių materijų. Vienam į kalnus keliauti ir apie egzistenciją galvoti yra žymiai sakraliau, nei su vaiku ar žmona, kuriems paprasti žemiški dalykai šiandien yra kur kas svarbesni.
Dabar žiūriu į šią knygą ir suprantu, kiek daug man ji davė. Pirmiausia, tai išgydė nuo Nietzsches baimės. Jis dar nuo studijų laikų man atrodė arogantiškas, elitizmu persismelkęs snobas, kuris mielai išvengtų žmonių. Tai dabar juokiuosi, kad visai sutartume tam tikrais klausimais. Tad su nekantrumu imu į rankas kitą knygą – Nietzsches biografiją.
Taip pat gavau nemažai atsakymų į kažkur viduje slypinčius klausimus. Gavosi tokia savotiška psichoterapija.
Ir žinoma, suteiktos faktinės žinios tiek apie garsųjį filosofą, tiek Hermann Hesse bei jo “Stepių vilko” interpretacija (dainuoja mano širdis, kai knygoje rašo apie jau skaitytą ir pajaustą kūrinį). Ar Thomą Manną, kuris kūrė ne tik savo mylimoje Nidoje, bet, kartu su pastaraisiais dviem, taip pat “izoliavosi” nuo visuomenės Zils Marijos kaimelyje. Knyga privertė daugiau pasidomėti danų filosofu Sorena Kierkegaard. Jau žinau, kad filosofo biografijoje laukia jo “tėvo ir sūnaus” santykiai su kompozitoriumi Wagneriu. Ir net prasmingų minčių apie tėvystę radau.
Todėl tikrai plėšausi tarp knygos vertinimo kaip “man labai patiko” ir “viena mano mylimiausių”, nes nepaisant ne visai tobulo literatūrinio išpildymo, ši knyga man davė labai daug. Recommendation šiai knygeišin!
P. S. žemiau pateikiu vieną geriausių šios knygos citatų. Pakontempliuokit 😉
“Ką reiškia ieškoti savęs? Didžiąją gyvenimo dalį galvojau, jog mano autentiška asmenybė yra kažkas, “esantis kitur”, kažkas už kasdienio gyvenimo, kažkas aukštai Alpių kalnuose. Man patiko galvoti apie save kaip egzistuojantį kažkur kitur, ramioje, transcendentinėje karalystėje. <…> Pasirodo, kad “tapk tuo, kas esi” nereiškia atrasti “to”, kurio visuomet ieškojote. Tai nereiškia atskirti “tu” nuo visa kita. <…> Mūsų “aš” neglūdi pasyviai mumyse laukdamas, kada jį atrasime. Asmenybė formuojama veikliame ir besitęsiančiame procese, tai ir reiškia vokiškas veiksmažodis werden – “tapti”. Tvirta žmogaus prigimtis turi kažkuo tapti ir tas kažkas negali būti supainiotas su ėjimu kažkur kitur. Tai gali tapti didžiuliu nusivylimu tam, kuris stengiasi ieškoti savęs. Iš tikrųjų, žmogaus esmė – aktyvi transformacija, nieko daugiau ir nieko mažiau. Tai nėra didžiulės išminties paieškos ar didvyriška kelionė, ir dėl to nebūtina pasitraukti į kalnus. Tam pasiekti nėra tokio aukšto kalno.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 