“Laisvė yra per mažai. Ko trokštu, dar neturi vardo.”
Jei Fernando Pessoa “Nerimo knyga” būtų vyras, tai Clarice Lispector “Arti laukinės širdies” būtų jo žmona. Arba ne, ne žmona, o sielos partnerė. Jų meilė būtų laisva kaip Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir.
Kartu su kiekvienu puslapiu vis labiau plėtėsi mano akys. Negalėjau patikėti, kad aš tai skaitau – sąmonės srauto metodu į puslapius gula moters vidinis pasaulis. Iš pačių gelmių autorė į paviršių traukia ne tik Žoanos mintis ar jausmus, bet tarsi visą sielą pakloja mums po kojomis.
Nors knyga nėra stora, tik 206 puslapiai (kodėl tiek mažaiiii?!), bet ją galima skaityti gan ilgai. Perskaičius pastraipą norisi vėl grįžti į pradžią ir skaityti iš naujo. Kaskart vis labiau įgeriant į save naują žodžių ir minčių prasmę. Tiesiog reikia gyventi šiuo tekstu, perlieti per save tyloje ir neskubant. Tada, garantuoju, jis smigs ten, kur reikia.
autorė/ nuotr. iš Facebook ir Pinterest (nuotr. autorystė nežinoma)
Čia puikiausiai supranti siužetą – kas vyksta Žoanos gyvenime dabar, kas vyko vaikystėje. Bet visa tai net nelabai svarbu, nes įsijautus į Žoanos esmę tiesiog viską jauti, o jos gyvenimas tarsi pasąmoniniame lygmenyje susidėlioja į logišką seką.
Į Žoanos mintis įsiterpia ir keletas kitų žmonių, kurie vienareikšmiškai daro įtaką jos vidiniams atradimams. Kai tekste prabilo jos vyras, aš mintyse pradėjau šaukti: “Ne, prašau, tik negadink man skaitymo malonumo.” Nesinorėjo man kitų minčių. Ir ypač vyro. Bet nutildžius vidinį riksmą, aš pajutau kaip jo balsas čia organiškai nuskamba. Jo mintys padeda atsikratyti mąstymo, kad už kažką šioje knygoje turi “sirgti”, kažką smerkti, o kažką pateisinti. Visa tai dingsta ir lieka tik įsiklausymas į kiekvieno iš šių žmonių vidinius pasaulius.
“Dienos lėkė ir ji troško atsipeikėti labiau. Dabar save šaukdavo garsiai ir negana buvo kvėpuoti. Laimė ją slopino, slopino… Jau norėjo ankstesnės savęs, tegu ir skaudės.”
Negaliu nepaminėti, kad šią knygą, kaip ir Pessoa “Nerimo knygą” vertė tas pats Audrius Musteikis. Aš esu pakerėta šio vertėjo talento – kaip žmogus geba ne tik techniškai išversti tekstą, bet perteikti jo gelmes, subtilumą, kurti jausmą… Tai tiesiog nepakartojama! Teko malonumas klausytis Audriaus interviu laidoje “Literatūros akiračiai”, mėgautis apsiskaičiusio žmogaus gebėjimu ne tik versti, bet ir būti įdomiu pašnekovu. Man jo pavardė knygos puslapiuose prie žodžio “vertė” asocijuosis su aukšta kartele ir kokybe – vienareikšmiškai.
Po šios knygos panorau daugiau Clarice Lispector gyvenimo ir kūrybos. Ukrainoje gimusi brazilų autorė, kurios šimtąsias mirties metines šiemet minime, laikoma viena iškiliausių, bet mažiausiai suprantamų Lotynų Amerikos autorių. Nepalieka jausmas, kad labai daug moteriškos energijos slypėjo joje. Jau teko pastebėti autorės biografiją Goodreads’uose, tad jau jau niežti man delnai užsukti į Bookdepository.
“Niekas neįtarė, kokia ji nelaiminga dėl to, kad turi ieškoti gyvenimo.”
Tad ką gi dar galiu pasakyti apie tai, kas, mano sielos akimis, yra tobula – I am madly deeply truly in love with this book. Dedu šalia kitų mylimiausių savo knygų. Ir dėkoju savo knyginei nuojautai, kad nukreipė mane tinkama linkme ir leido tik tik išėjus knygai ją iškart ir perskaityti.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 