“…pavojinga ignoruoti iracionalaus prado buvimą. Kuo žmogus kultūringesnis, kuo protingesnis, kuo santūresnis, tuo labiau jam reikia kokio būdo, kuriuo galėtų duoti valią primityviesiems impulsams, su tokiu vargu tramdomiems. Antraip galingos pirmapradės jėgos kaupsis ir stiprės, kol audringai pratrūks…”
Ar dar reikia kalbėti apie šią knygą? Toks jausmas, kad jau visi knygas mylintys ją perskaitė. Ir šiaip labai sunku papasakoti įspūdžius, kurių atskleidimas atimtų istorijos žavesį iš knygos dar neskaičiusių. Tad aš tiesiog keliais aspektais prabėgsiu ir galutinai užtvirtinsiu savo “pliusą” šiai knygai. Paminėsiu ir tai, ko man pritrūko.
Taigi – tik pradėjusi skaityti, aš panorau verkti. Verkti iš laimės, kad pagaliau, pagaliau po taip mylimos Jaume Cabre “Prisipažįstu” skaitau kažką su tokiu “svoriu” – intelektualu, pasverta, be jokių nereikalingų aprašymų, nuostabūs, ryškūs veikėjai, lašas ar net du gyvenimo filosofijos. Uch…
Na, galiausiai, Cabre ši knyga neapdėjo, bet paliko labai gerą ir stiprų įspūdį. Pritrūko kelių dalykų – daugiau mano taip mylimos gyvenimo “filosofijos” ir pakontemliavimo, dialogų/ monologų šia tema. Ypač žinant, kad šią knygą įkvėpė F. Dostojevskio “Nusikaltimas ir bausmė”. Bet ok, čia aš jau kabinėjuosi 😀 Knyga orientuota į jausmą, o ne pakontempliavimus. O jausmo čia tikrai yra.
Ir dar – mane kiek nustebino tam tikri dalykai. Nenoriu atskleisti kokie, bet likau nesupratus tam tikrų autorės sprendimų susijusių su chebros dėstytoju. Va, sakau, gali daug papasakoti apie knygą, bet viskas tik sugadins skaitymo fainumą. Tad overall – džiaugiuosi perskaičius. Šitą knygą aš prisiminsiu dar ilgai.
nuotr. autorė/ https://www.theguardian.com/
Klasikinę graikų filologiją studijuojantys Henris, Frensis, Kamila, Čarlzas Banis ir istorijos pasakotojas Ričardas. Ir visus vardus atsimenu ne veltui. Veikėjai ir jų gyvenimas Hempdeno koledže tiesiog įsiurbė. Jaučiausi, lyg gyvenčiau ten, kartu leisčiau laiką ir gerčiau alų. Autorės gebėjimas papasakoti tiesiog pasakiškas. Tikrai jaučiu, kad jei nebūčiau dariusi didesnio skaitymo gap’o (kartais po dienos su vaiku nugali miegas, o ne knyga. O ir knyga beveik 600 puslapių…), knygoje sukurta įtampa mane būtų įsukusi dar labiau, o įspūdis, užvertus paskutinį puslapį, būtų dar saldesnis.
Minima, kad šis romanas, tai psichologinis trileris. Neskaitau trilerių (darau išimtį tik Jo Nesbo) ir nesu didelė jų vertintoja, bet gal paantrinsiu literatūros kritikei Jūratei Čerškutei – nereik akcentuoti, kad tai trileris. Tai labiau privilegijuotų studentų gyvenimas koledže nutikus nusikaltimui. Įtampa, kaltės jausmas, viskas kaip šešėlis slankioja koledžo sienomis. Kaip gali pasikeisti tavo gyvenimas padarius tai, ko laiku nebegrąžinsi. Tad imkit, skaitykit ir džiaukitės ta nuostabia skaitymo suteikta laime. O laimė atrasti geras knygas išvis žodžiais neaprašoma.
“Beprasmiška bijoti dalykų, apie kuriuos nieko nežinoma…”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 