“Moterys neturėtų smerkti viena kitos, jei nepatyrė to, ką patyrė kita.”
Kaip aš laukiau šios knygos. Dar rašiau, kad mane galima užversti tokiomis knygomis. Moterys, jų vidiniai išgyvenimai, atvirumas, aistros ir pan. Uh kaip laukiau. Bet liko tik stiprus awkward jausmas… Labai awkward…
Perskaičiusi beveik visą knygą (sakau “beveik”, nes galiausiai susizgribau, kam aš čia kankinuosi) pagalvojau, kad knygos aprašymas klaidina. Rašoma, kad šių trijų moterų istorijos atskleis moters geismą, aistras apskritai. Kad štai, pagaliau mes sužinosime kažką tokio, kas nebeleis teisti moterų aistrų ir troškimų. “Pasaulio moterims…” rašo “Sunday Times”. Na nei “pasaulio”, nei “moterims”. Knygoje randame trijų moterų istorijas, kurios turi didžiulių psichologinių problemų. Ir su tomis problemomis susiję visi likę jų sprendimai, troškimai ir nusivylimai.
Gal ne veltui Instagrame neseniai pasidalinau Zigmundo Froido knyga. Froidas gerai čia prasineštų. Megė, Lina ir Sloun. Mokykloje užmegzti santykiai su Metų Mokytoju. Nusivylusi namų šeimininkė, nelaiminga santuoka ir romanas su vedusiu vyru. Ir pasiturinčios poros grupiniai “tūseliai”. Ir dar visur subtiliai įpinamas jų katalikiškumas.
Jaučiausi taip, lyg būčiau netyčia papuolusi į seksu užsiimančios poros kambarį, o man už nugaros užsitrenktų durys. Ir aš turiu laukti kol jie pabaigs, kad tas duris man atidarytų. Arba autobuse sėdinti moteriškė man staiga pradėtų pasakoti, kur ir kaip jos vyras vakar jai kišo pirštus. Jei tikitės “50 pilkų atspalvių”, tai ten bent romantikos būta, jis sraigtasparnį pilotuoja, fortepijonu groja ir pan. Tai čia greičiau rasite, kaip jis rankšluostį ant lovos pakloja, kad ji neišsikruvintų.
autorė/ nuotr. rnz.co.nz
Nepatogių temų literatūroje (ir pokalbiuose apskritai) lyg ir nebijau. Seksas, narkotikai, psichologinės problemos, tie patys keiksmažodžiai ar brutalumas literatūroje – na dar niekas manęs neišgąsdino. Bet šakės, čia vietomis aš norėjau pavemti… Neklysta knygos aprašymas bent tame, kad autorė ir jos veikėjos buvo brutaliai atviros.
Man tik keista, ar sekso per mėnesines aprašymas ir oralinis su visais kvapais bei skoniais tikrai pasitarnauja tam, kad aš skaitydama pateisinčiau kiekvieną iš jų. Labiau jaučiausi taip, lyg skaityčiau psichinių sutrikimų turinčios paauglės dienoraštį ir jos seksą su mokytoju. Ar aš ją pateisinu? Pirmiausia, tai nė vienos neteisiu, nes šios istorijos yra tikros, realios ir nutinka kasdien. Bet esmė čia ne tiek moterys, kiek vaikystės traumos. Ir vyrai (o gal tiksliau “vyrai”), kurie pasinaudoja tų traumų turinčiomis.
O apie neištikimybę turiu savų įsitikinimų, tad kai knygoje bandoma pateisinti moterį, kuri parašo vedusiam vyrui, tai tas “ji gi nelaiminga”, “jos vyras nebučiuoja”, “jos vaikystė sunki”, man išvis peilis. Žema savivertė, saugumo paieškos, sutrikęs realybės suvokimas, alkoholikai tėvai, išprievartavimas, mitybos sutrikimai, užspaustos emocijos ir daug kitų psichologinių dalykų dalykėlių. Taip pat svarbu paminėti, kad tai ne didmiesčiuose gyvenančios moterys, tad jų aplinka, tėvai, bendruomenė ar pseudo draugės neturi gebėjimų suvokti, ką reiškia psichologinės problemos.
“Vaikystėje Lina buvo mokoma nekalbėti apie emocijas. Linos tėvai buvo puikiai įvaldę tokias frazes, kaip antai: “o Dieve, Lina, juk tau viskas gerai”, “pakaks, Lina”, “pamiršk tai, Lina”, “juk tau viskas gerai, ko tu dar nori”. Tapusi motina ji užsitarnavo šiokią tokią pagarbą. Sėdėjo namie su vaikais po dešimt valandų per dieną, penkias dienas per savaitę. Paskui Lina pareiškė norinti ką nors pasikviesti į pagalbą – gal mama kartais pažiūrėtų vaikus, kad Lina vėl po truputį galėtų pradėti vesti sporto užsiėmimus. Jai teko savo prašymą pateikti kaip norą papildomai užsidirbti, nes pinigai yra pakankamai rimta priežastis ko nors imtis. Poreikis partempti mamutą namo. Bet daryti tai dėl savo smegenų ar sielos yra egoistiška…”
Knyga negrožinė. Autorė net aštuonerius metus lyg šešėlis keliavo paskui šias tris moteris ir viską dokumentavo. Tačiau skaitėsi lyg trys grožinės apysakos, tik knygoje sudėliotos ne iš eilės. Galiausiai kiekvieną istoriją panorau skaityti nesiblaškydama. Tad jei skaitydavau apie Megę, tai praleisdavau kitas dvi. Tada grįždavau ir pan. Rašymo stilius mane labai erzino. Tas statiškas “ji priėjo, tada atsegė”, “jis priėjo, tada nusimovė” man dideliu rašymo virtuoziškumu nesuspindo. Nors tikiu, toks rašymo stilius pasirinktas tikslingai.
Tai ką aš galiu pasakyti… Dedu prie keleto kitų “Metų nusivylimas” knygų. Suprantu autorės knygos tikslą, tik gal tada knygos pristatymas ir turėtų būti apie tai, kas čia rašoma, Žinočiau apie ką skaitysiu ir skaityčiau, kai norėčiau tokių temų. Ir pabrėžiu, tai tik mano subjektyvi nuomonė ir išgyvenimai. Bandykit, skaitykit, bus įdomu išgirsti tuos, kam ši knyga patiko 🙂
“Kaip ir daugelis jos amžiaus merginų, Megė išsipleikusi priešais visą pasaulį, drąsi – dar neapgyvendinta teritorija. Vyrai siekia į tokias vietas įsibrauti, jie paverčia merginą miestu. Jiems išėjus lieka tik griuvėsiai…”
Linkėjimai
BOOK I TOOK 