“- Tavo akis yra mano akis, – tvirtina jis. Jo balsas virpa, jis sukanda dantis <…> – Tu esi mano visokeriopai. Juk tu tai žinai, ar ne? Tu esi mano modelis. Mano asistentė. Mano mylimoji.”
Apžvalga vienu sakiniu – labai stipri istorija, bet kiek per silpna rašytojos plunksna. Bet man visai patiko.
Jei norisi apžvalgos ne vienu sakiniu, tai pradėsiu nuo to, kad tokiai knygai rašytoja turėjo daug “mėsos”. Tikri faktai, meno pasaulis, ta visų taip romantizuojama bohema ir dvi nepaprastai ryškios asmenybės – Li Miler ir Manas Rėjus.
Sėkminga Li modelio karjera Niujorke ir noras išsivaduoti iš buvimo tik objektu. Išvykusi į Paryžių ji turi tik vieną tikslą – meną kurti pati. Tad atsitiktinės pažintys, neplanuotas vakarėlis ir štai ji jau pažįsta garsųjį dailininką, fotografą Maną Rėjų. Li jaučia, kad tiesiog privalo likti Paryžiuje. Netrukus ne tik graži Li išorė, bet ir talentas priverčia Maną Rėjų beprotiškai ją įsimylėti. Ir štai mes turim du menininkus po vienu stogu, ketvirto dešimtmečio vyrų ir moterų vaidmenis bei norą iš MES pagaliau tapti AŠ.
Tai ne tik meilės istorija. Tai paveikslas moters, kuri siekė savo kelio ir pripažinimo gan vyriškame to meto pasaulyje. Ir tai norėjo padaryti kaip lygiavertė žaidėja, o ne tik vyro mūza. Turkų autorė Elif Shafak savo knygoje “Black Milk” gan įdomiai pažvelgė į kelias panašias istorijas. Tarp jų Ir Levo Tolstojaus žmonos Sofijos, kuri savo rašymo talentą paaukojo nelaimingai santuokai. Taip pat Zeldos Fitzgerald dramos. Ir net to paties Čerčilio žmona, manoma, galėjo sukurti dar stipresnę politikės karjerą nei jos vyras. “Still today there remains a rule in place: Male writers are thought of as “writes” first and then “men”. As for female writers, they are first “female” and only then “writers”.” – apie menininkus rašo E. Shafak. Tad taip, Li nenorėjo būti tik “Ponia Rėj”.
autorė/ nuotr. https://www.fictionalcafe.com/
Labai, net labai daug tokių istorijų galime atkapstyti. Ir jos visos gali būti papasakotos nepaprastai įdomiai arba tragiškai nuobodžiai. Tad tarkime, kad ši istorija išlaikė viduriuką. Bandė, bandė autorė išlaviruoti tarp meilės linijos ir feministinių proveržių, bet mane visą laiką lydėjo jausmas, kad ji ne ten dėlioja akcentus. Labai daug visko – savęs paieškos, vaikystės traumos, valgymas ir gėrimas, fotografijos techniniai niuansai. Niuansai lovoje. Labai daug visko. Bet gal geriau būtų buvę iki galo išdirbti veikėjų paveikslus ir jų tarpusavio santykius, o ne “kaip gėriau”, “kur gulėjau”. Veikėjai tikrai buvo įdomūs, jų norėjosi daugiau. O ir Paryžiaus kaip tokio man pritrūko. Lengvai galėjau įsivaizduoti bet kurį kitą Europos miestą.
Vis dar kovoju su savimi – esu pažadėjusi, kad kai knyga nekabina, aš jos tiesiog nebeskaitau. Bet šios knygos nenorėjau mesti. Nors pirma dalis, o tai beveik pusė knygos, buvo skaitoma beveik sąmoningai save įkalbant, štai antroji mane pasiglemžė. Džiaugiausi, kad knygos nemečiau. Nors čia gal ne kiek rašytojos, o pačios istorijos nuopelnas.
Man vis sukasi galvoje – ar jis gailėjosi? Ar ji gailėjosi? Turiu savo interpretacijų ir suprantu, kad autorė, remdamasi tikrais faktais ir šaltiniais, dalį scenų ir emocijų sukūrė pati, bet dabar man jau norisi kažko validesnio nei šios autorės fantazijos. Tad Li Miler biografija “Lee Miller: A Life” bei Mano Rėjaus autobiografija “Self Portrait” jau įtrauktos į ateities planus.
“Jis tik vyras. Pasaulyje yra daugybė vyrų.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 