“Gera už savęs turėti ilgą praeitį. <…> Ji teikia dabarčiai tankį.”
Imdama į rankas rašytojos, filosofės Simone de Beauvoir knygą, tikrai žinojau, kad nenusivilsiu. Bet kad jos knyga, pabrėžkime – grožinė – suveiks kaip motyvacinė bomba, tai tikrai nesitikėjau. Apie siužetus plėstis nemėgstu, bet turiu papasakoti, kad suprastumėte kontekstą.
Tad knygoje rasite 3 apysakas. Visos pasakoja apie vyresnio amžiaus moteris ir jų gyvenimą ištikusias santykių krizes. Keli vasaros mėnesiai, viena naktis ir pusė metų. Gan aiškus siužetas, visiškas minčių srautas, dienoraštis. Nuostabu, kaip rašytoja pasirinko trimis skirtingais būdais papasakoti apie tris skirtingas, bet ir labai panašias moteris – kas neramina, skaudina, veda į depresiją, savęs naikinimą, saviapgaulę.
Nuostabiai ryškūs psichologiniai paveikslai. Mano akimis, papasakoti tobulai. Jei nemėgstate apysakų ar apskritai trumpojo žanro, tai čia jo net nepajusite. Labai gerai man parašė viena iš Instagramo sekėjų – svarbiausia šioje knygoje yra jausmas. Negaliu nepritarti – knygą tiesiog išjaučiau.
nuotr. / lithub.com
Tad kur čia ta motyvacija? Apysakose sutinkame 50 – 60 metų moteris. Moteris, kurios leido pamatyti save galimoje ateityje. Kol esi jauna ir tavo šeimyninis gyvenimas puikus, net nesusimąstai, kad ateityje gali būti kitaip. Suvokti, kad visą energiją ir laiką aukojai šeimai, namams, o tada bam – vaikai palieką lizdą, vyras nutolęs, o tu viena kaip pirštas. Savęs įprasminimas per kitus ir santykį su kitais – štai ko rasite šioje knygoje.
“Jis primigtinai pareikalavo, kad vėl imčiausi dienoraščio. Puikiai suprantu tą gudrybę: jis bando vėl sudominti mane savimi pačia, grąžinti man tapatybę. Bet mane domina tik Morisas. O kas gi aš? Manęs tai niekada per daug nejaudino. Buvau rami, nes jis mane mylėjo. Jeigu nebemyli…”
Reikia nepamiršti, kad knyga išleista 1967 metais, kai moters padėtis visuomenėje ir šeimoje buvo kitokia nei dabar. Dabar tų veiklų save realizuoti ir dirbti netrūksta. Bet knyga tikrai sukėlė tą jausmą, kad tiesiog gyvybiškai būtina neužmiršti savęs, neaukoti tiek, kad ateityje taptum neįdomi tiek šalia esančiam vyrui, tiek sau pačiai. Vaikai bus užauginti, vyras jau žinos visus tavo įpročius ir menkiausius judesius, tad kaip svarbu nenustoti kurti, puoselėti savęs. Nieks tavęs nemylės, jei pati nemylėsi. Ir niekam nebūsi įdomi, jei pati nesidomėsi kažkuo daugiau nei vyras šalia.
Tai tik viena linijų, kurias užgriebiu. Nenoriu sugadinti skaitymo malonumo. O moters vidiniu pasauliu besidomintys čia tikrai jį ras.
P. S. ateityje, jei knyga bus perleidžiama, leidyklai labai rekomenduočiau keisti viršelį. Man tokia nuojauta, kad šis viršelis sukelia naftalino pojūtį ir nubaido potencialius skaitytojus. Nors knyga ir sena, bet naftalino čia nėra. Tik tobulas vintažas.
“Tuojau vakaras, bet dar šilta. Viena tų jaudinančių akimirkų, kai žemę ir žmones sieja tokia darna, jog, rodos, neįmanoma, kad kas nors būtų nelaimingas.”
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 