“Žiūriu į pasaulį. Kažin ką atiduočiau, kad galėčiau jį perskaityti. Visą. Puslapį po puslapio.”
Kai paimi į rankas knygą žmogaus, kuris laikomas lietuvių literatūros legenda, vienu svarbiausiu savo kartos kūrėju, modernizavusiu literatūrą ir įnešusiu magijos į ją, nori nenori, bet jauti netiesioginį spaudimą juo žavėtis, vertinti jo kūrybą ir parašyti, kad jo knyga buvo tobula. Bet čia yra niuansų. Tad apie juos.
Nemažai skaičiau apie autorių. Gvildenau jo interviu, pasisakymus ir biografinius įrašus. Ir labai stengiausi save įtikinti, kad randu kažką artimą. Kažką, kas mane priverstų pamilti jo tekstus. Vienareikšmiškai jaučiu pagarbą tokiems rašytojams, nes jie padarė didelę įtaką lietuvių literatūrai, bet būsiu atvira – meilė Kondroto tekstams man negimė. Arba tiksliau – bent ne visiems ir ne jam kaip rašytojui apskritai.
Ši knyga, tai autoriaus prozos rinktinė. Trumpojo žanro kūryba patinka tikrai ne visiems, bet aš ją dievinu. Nuostabu, kai trumpu tekstu gauni tiek daug prasmės, gylio ir vietos interpretacijai. Tik atsivertusi pirmus puslapius ir novelę “Senas namas”, pajutau, kokia graži šio rašytojo kalba. Kaip viskas išieškota, kaip plaukia. Kiek vietos paliekama tavo paties interpretacijai. Kondrotas tuo ir pasižymi, kad palieka skaitytojui daug laisvės. Bet tai visiškai neerzina. Tavo asmeninės patirtys, pamąstymai, kasdienybė – viskas suskamba. Gal dėl to Kondroto tekstai buvo pavadinti antlaikiškais. “…skaityk ir suprask kaip nori” rašo rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Bet pasiskaičius daugiau interviu su rašytoju, kiek nusivyliau. Jo paties nuomone ši knyga sudaryta iš jo jaunatviškų tekstų, kurių jis nei laiko tobulais, nei dar kada atsiverčia. Paklaustas apie skaitytojus, prisipažino, kad visada rašė sau ir jam neįdomu skaitytojas. Paklausus “Ar manote…?” – “Nieko nemanau…” atsako. “Ar norite…? – “Nenoriu…” Na gal toks parulkiškas charakteris. Bet kai autoriaus paklausė, ar jis domisi Lietuva ar įvykiais čia, jo atsakymas buvo neigiamas: “Atsiribojęs nesu, bet daug Lietuvos aktualijų man neaktualios. Kur kokią gatvę išardė ir negalima pravažiuot, ar šiukšlių neišveža. Plius visa, kas siejasi su politika, partijos, kandidatai, rinkimai. Žmonės gyvai ir ilgai apie tai diskutuoja, jaudinasi, o man, aišku, nesvarbu. Kaip ir jiems nesvarbu mano šiukšlės ir ką vakar kaimynui pavogė. Į bendresnes, platesnio pobūdžio, abstraktesnes diskusijas kartais įkišu savo trigrašį.”
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/literaturos-legenda-saulius-tomas-kondrotas-sugrizta.d?id=84700197”
Aišku, galima sakyti, kad prie ko čia kūryba ir jo gyvenimas? Bet mane nuliūdino… Nešioti ant rankų žmogų, kuriam vienodai, kiek liūdina. Na, bet gal tai tik mano įspūdžiai ir nuotaikos.
“Žiūrėdamas į du girtuoklius pakelėj – vienas storas, geltonai želatininis, prišlapintom kelnėm, kitas išdžiūvęs ir vos besilaikantis ant kojų – Kornelijus pagalvojo, kuris iš jų panašesnis į Dievą, jeigu iš tiesų patikėtume, kad Dievas kūrė žmogų panašų į save.”
Grįžkime prie kūrybos. Man, kaip susipažįstančiai, knyga patiko. Tikrai yra gerų tekstų. Pasibraukiau ne vieną gilią, cituotiną mintį. Buvo labai praturtinančių vietų. Bet ar dar kartą atsiversiu šią knygą? Nežinau. Abejoju. Čia kaip su geru muzikos gabalu – klausai, pasigarsini, patinka, bet kol groja per radiją. Ar eisi į atlikėjo koncertą? Vargu.
O štai kai sužinojau, kad autoriaus mirusi močiutė, Marija Ambraziejūtė, buvo filosofijos daktarė, studijavo Miunchene, Freiburge, Londone, ir įsteigė pirmąjį Baltijos šalių moterų žurnalą, man net antakiai iš smalsumo pakilo. Čia jau įdomu! Bet, žinoma, kaip dažnai būna, tiek tos informacijos apie ją ir yra…
“Kornelijus pagalvojo, kad gyventi jis nemoka ir niekada nemokėjo. Kaip kiti yra diletantai kokiose nors siaurose veiklos srityse, taip jis yra gyvenimo diletantas. Jis nemažai žinojo, daug jautė, daug išgyveno, daug mąstė, kaip jam atrodė, bet viską darė daugmaž paviršutiniškai, ne taip, kaip, ko gero, reikia daryti. Pavyzdžiui, jis mokėjo keletą kalbų, galėjo skaityti knygas tomis kalbomis, o šnekėti ne. Negalėjo, nemokėjo, nedrįso. Jam visada norėjos viską daryti puikiai, tobulai. Bet visados pritrūkdavo trupučio ištvermės. Trupučio kantrybės.”
Gero skaitymo Kondroto seniems ir naujiems gerbėjams. Aš, matyt, ne prie chebros 😉