„Knygos yra ne tam, kad jomis tikėtume, o kad ta tema pamąstytume.“ Ši citata ne iš „Stelos Fortūnos“. Tai Umberto Eco knygos žodžiai, kurie užrašyti ant knygos skirtuko iškrito iš šios knygos. Gal dar nuo Knygų mugės užsiliko puslapiuose. Net šyptelėjau. Kaip jie tinka šiai knygai…
Kaip rašo knygos nugarėlė, tai beletrizuota autorės močiutės gyvenimo istorija. O jos istorijoje tikrai daug visko. Vienas iš minusų ir buvo tas gausumas, kuris net kiek vargino. Kad tos esminės knygos vietos papasakotos ne prabėgom, o leidžiant įsijausti į „ten ir tada“, man labai patiko. Bet per daug buitinių akimirkų ar pasakojimas apie šikimą į vestuvinį servizą, kol sesuo tavęs neįleidžia į tūliką, tai man toks info „overload’as“ šiekt tiek 🙂 Bet ok, tai knyga apie moterį ir jos šeimos gyvenimą. O gyvenimas toks ir yra – su laimingom ir šūdinom akimirkom 😉
autorė/ nuotr. iš National Book Development Board – Philippines Facebook profilio
Visada labai pavojinga skaityti knygas, kurios kitiems sukėlė gal net masišką susižavėjimą. Lūkesčiai! Tie velnio lūkesčiai gali viską pagadinti. Tad kai pradėjau skaityti, išsigandau (kažkaip labai gąsdinuosi pastaruoju metu 😀 ) – ta tema apie Stelos mirtį, lėtas ir tamsus įsivažiavimas, suvokimas, kad pačioje pradžioje tave šiek tiek pabandė apgauti. Bet po kokių 60 – 70 puslapių istorija mane prisijaukino, o suvokimas, kad viskas čia tik prieš akis, nuteikė azartiškai.
O tada nebegalėjau padėti knygos. Pirmasis pasaulinis, tarpukaris, Antrasis pasaulinis, Italijos kaimas, tada Amerika ir imigrantų gyvenimas joje. Stela ir jos itališka šeima su visomis savo tradicijomis ir požiūriu į moterį. Kai pajutau tą knygos vibe’ą, kad tai ne apie mirtį (bent ne fizinę) ir Stelos šeimą, o apie ją, Moterį ir jos įkalinimą ne savo gyvenime, dar maloniau panirau į istoriją.
Tad grįžtant prie Umberto Eco citatos ir tos dalies „…kad ta tema pamąstytume.“ Knyga sukėlė labai daug minčių ir net nevienareikšmių emocijų. Kažkuri mano dalis pasidavė emocijai ir šaukė: „Stela, durna tu, baik išsidirbinėti ir mėgaukis.“ Norėjau tikėti meile, romantika ir moters širdį užkariaujančiu vyrišku atkaklumu.
Bet sąmoningumas nebeleido taip žvelgti – Stelos vaikystės traumos, noras gyventi savo gyvenimą, išsilaisvinti, nenoras tapti mama, žmona ir apskritai atitikti kažkieno įsivaizdavimo. Tiesiog – noras, kad visi atstotų. Čia visa feminizmo studija, kurią pavadinčiau: „Kaip neturi būti moters gyvenime“.
Na ir pabaiga, kurios scenos buvo emociškai stipriausios. Kaip aš norėjau įlįsti į knygą ir bent keliems žmonėms gerai užvažiuoti. Arba ką nors nurėžti. Užvertusi puslapius dar kurį laiką jaučiau gumulą gerklėje…
Gal ištrauksiu citatą iš konteksto, bet šis sakinys apie šią moterį pasako viską: „Tais palaimingai laisvais vakarais, <…> ji atsinešdavo iš rūsio butelį vyno ir viena sau verandoje išgerdavo žiūrėdama, kaip saulė leidžiasi už pelkėje stūksančių ąžuolų.“
Per anksti tu Stela gimei. Ir kaip lafa tu gyventum dabar 😉
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 