Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“ – ir kaip kas nors gali sakyti, kad nemėgsta lietuvių literatūros?

„ – Jums reikia kuo daugiau žiūrėti į gražius daiktus, pone Walteri. Iš karto pasidarys gera ant širdies.

– Grožis, froilen Berta, ne visada geras. Kartais grožis yra blogas.“

Ši Undinės Radzevičiūtės knyga yra mano pirmoji pažintis su jos kūryba. Nors lietuvių autorius mėgstu, skaitau ir Undinės vardą žinau, bet niekada, jokiomis aplinkybėmis, jos knygos neatkeliaudavo iki mano rankų.

Šį kartą didelę įtaką padarė viršelis. Nors negalima apie knygą spręsti pagal jį, bet matyti, tik to ir tereikėjo, kad pagaliau atrasčiau Undinės romanus.

su autore

Ir aš be galo tuo džiaugiuosi, nes ji rašo fantastiškai. Negaliu pasakyti, kad pati knyga kažkas neįtikėtino. Bet aš supratau, kodėl rašytojos gerbėjai ją taip mėgsta. Fantastiškas rašymo stilius, subtilus humoras, intelektualus sarkazmas – norisi skaityti dar ir dar. Tokie išsireiškimai, kaip „išraudo iki mėlynumo“, „priešiškas meilumas“ tiesiog genialiai paprasti ir tuo nuostabūs. O tokios citatos kaip: „Tas grubumas buvo tarsi nulipdytas rankomis, o tada nugairintas vėjo ir šalčio iki raudonumo. Skulptoriaus darbą greičiausiai atliko rusiška vodka, o tapytojo – Sibiras.“ mane privertė suvokti, kad šis tekstas sukurtas vienareikšmiškai rašyti gimusio žmogaus. Manau, kad to užtenka, kad pasakyčiau, jog atradau dar vieną mėgstamą lietuvių autorę.

Knygoje pasakojama apie senelio palikimą paveldėjusį Walterį. Prabangūs namai, daiktai, pinigai, bet didžiausio dėmesio susilaukia senelio biblioteka. Ir jo ypatingos knygos. Walteris netikėtai atranda tą pačią aistrą, tačiau ji nusispalvina ne visai tegiamomis spalvomis.

„- Aš mirštu. <…>

– Kaip seniai?

– Paskutinius dvidešimt metų.

– Supratau, – pasakė vaistininkas Horstas Hoffmanas. – Šiuo metu tai labai paplitęs sutrikimas.“

Pati knygos idėja primena visiems žinomus „Kvepalus“. O knygoje vyraujanti atmosfera – Andriaus Tapino stimpanką „Vilko valandoje“ bei „Maro dienoje“. O pastarosios man tikrai patiko. Ir tos tamsos nereikia bijoti. Ji negąsdina. Ji sukuria paslapties, kurią norisi atskleisti, jausmą. Skoninga ir neperžengia atgrasaus šlykštumo ribų.

Žinau, kad ši jos knyga bene lengviausiai skaitosi. Todėl naujiems Undinės gerbėjams galima nuo jos ir pradėti. O štai su kitomis jos knygomis teks padirbėti. Iš Knygų mugės jau atsinešiau „Žuvys ir drakonai“. Džiaugiuosi, kad sudėtingos knygos man ne problema. Todėl toliau tęsiu Undinės literatūrinius tyrinėjimus.

„Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris.

Drąsa peržengti ribą.

Kur ta riba?“

Gero skaitymo