„- Įdomu, ar paklusdamas tėvui būčiau laimingas? – garsiai galvojau. – Gal būčiau geras sūnus, bet nebūčiau tapęs asmenybe.“
Moteris Raudonais Plaukais – tai antroji mano skaityta Orhano Pamuko knyga. Pirmąją – rašytojo memuarus ir tekstus apie gimtąjį miestą „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ – perskaičiau visai neseniai. Norėjau pažinti autorių, nes jo pavardė dažnai linksniuojama šalia kitos turkų autorės, mano mėgstamos, Elif Shafak. Nobelio literatūros premijos laureatas, kuris savo kūriniuose sugeba meistriškai apjungti gimtąją kultūrą ir vakarietišką mąstymą.
autorius savo namuose/ nuotr. independent.co.uk
Sakė man žmonės, sakė, kad norėdama pažinti O. Pamuką, nepradėčiau pažinties nuo jo naujausio romano. Ir nors negaliu palyginti su kitomis jo knygomis (na, memuarai yra memuarai), turiu pripažinti, kad patarimuose būta tiesos.
O knygoje pasakojama apie paauglį Džemą, kuris prieš stodamas į universitetą nusprendžia padirbėti ir priima šulinių kasėjo Machmudo pasiūlymą – keletui savaičių jie iškeliauja į šalia Stambulo esantį miestelį kasti šulinio vienam klientui. Darbai užtrunka, tenka likti kiek ilgiau, bet Džemas nenusimena, nes miestelyje pamato keliaujančio teatro aktorę raudonais plaukais. Ir aišku, kitaip ir negali būti – paauglį vaikiną užvaldo aistra vyresniai moteriai.
Kaip viskas klostosi, žinoma, aš nepasakosiu. Bet knygos anotacijoje neslepiama, kad Džemui ir Moteriai Raudonais Plaukais gyvenime dar tenka susitikti. Tik jau po 30 metų.
„Pasak mano tėvo, didžiausia laimė vesti moterį, su kuria jaunystėje dėl to paties tikslo aistringai skaitei knygas.“
Ši istorija, tai aliuzija į graikų mitus – Oidipas, to nežinodamas, nužudo savo tėvą, Tėbų karalių, ir veda savo motiną. Pati knygos idėja – adaptuoti mitą šiuolaikiniam kontekstui – nėra naujiena, tačiau man labai patiko. Autorius sugebėjo pakankamai subtiliai pasinaudoti šiuo mitu, apžaisti veikėjų gyvenimus, kad lyg ir numanytum, kaip čia viskas gali įvykti, bet iki galo negalėtum nuspėti. Būtent siužeto nenuspėjamumas ir padėjo pagyvinti šią istoriją.
Nes kalbant atvirai, pirmąją knygos dalį skaičiau tikrai nesižavėdama. Nuobodu, ištęsta, neintriguoja. Gerai, kad aš beveik visada stengiuosi perskaityti knygą iki pabaigos. Kitu atveju, tikrai būčiau ją pasidėjus kitam kartui.
Antroje knygos dalyje atsiranda daugiau veiksmo. Pradėjau suprasti, kodėl autorius taip ilgai užsižaidė su pirmos dalies įvykiais. Nors. Gal ir galėjo viską papasakoti kur kas glausčiau.
„- Augdamas be tėvo, nesuvoki, kad pasaulis turi centrą ir ribas, kad gali bet ką… – tarė Serchadas. – Bet po kurio laiko sutrinki, nebežinai, kaip elgtis, stengiesi suvokti, aplink ką sukasi pasaulis, kokia gyvenimo prasmė, pradedi ieškoti to, kuris tau pasakytų „ne“.“
Knygoje vystomos dvi pagrindinės temos – meilė ir tėvystė. Meilė moteriai ir meilė sūnui. Skaitydama apie Džemo vaikystę ir tėvus, negalėjau atsiriboti nuo O. Pamuko memuarų ir juose pasakojamų prisiminimų apie tėvą. Negooglinau ir recenzijų apie naujausią autoriaus knygą neskaičiau, bet toks jausmas, kad jis kalba apie savo šeimą. Apie savo tėvą ir savo santykį su juo. Net Džemo noras tapti rašytoju, bet pasirinkimas studijuoti tiksliuosius mokslus, koreliuoja su pačiu O. Pamuku.
Tad tokius dalykus atpažinti smagu. Pati knygos idėja puiki. Pabaigos naujuota įtraukė perskaityti knygą iki pabaigos. Bet susižavėjimo man nesukėlė. Tikriausiai rekomenduočiau šią knygą prisiekusiems Orhano Pamuko gerbėjams, kurie jau žino, ko iš jo tikėtis, ir norėtų palyginti autoriaus naujausią romaną su jau skaitytais.
Tuo tarpu aš nepasiduosiu ir dar bandysiu perskaityti jo „Tos keistos mano mintys“. Kas žino jo kūrybą – rekomenduoja. O jau tada galėsiu nuspręsti – patinka man tas O. Pamukas ar visgi ne mano jis rašytojas.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 