„- Kai tikrovė banali ir liūdna, sugalvokite gražią istoriją, juk meluojate taip gerai, gaila būtų neleisti mums tuo mėgautis.“
Net nežinau. Ar reikia čia daug kalbėti apie šią knygą? Paėmiau, perskaičiau, pamilau. Viskas. Dabar visiems sakysiu, kad skaitytų. Dovanosiu. Ir kitaip skleisiu gerą žodį apie ją.
autorius/ nuotr. lecturissime.com
Istorija pasakoja šeimos gyvenimą. Vyras, žmona ir jų mažametis sūnus. Tai, kas vyksta jų gyvenime, jūs matysite to vaiko akimis. Įterpiami keli tėvo parašyti dienoraščio lapai. Labai įdomu stebėti, kaip vaikas mato jų gyvenimą ir situacijas. O tuo tarpu tu, kaip suaugęs, supranti viską, kas ten iš tiesų vyksta.
Kažkas gali (ir tokių tikrai yra) sakyti, kad ne, jiems knyga nepatiko. Kad ji kažkokia keista. Kad veikėjai kažkokie bepročiai anarchistai, iš kurių dar ir vaiką reikėtų atimti. Bet aš būsiu kategoriška – man tai dar viena literatūrinė meilė.
Ji gali nepatikti tik tiems, kurie yra super normalūs, teisingi ir niekada nieko nedarė smulkiai neapgalvoję. Tiems, kurie nežino, ką reiškia polėkis gyvenime. Ir apskritai, tiems, kurie nenori laisvės pojūčio, kuris apima, kai darai tai, ką nori.
„Aš sutikau sijonuotą ir batuotą Don Kichotę, kuri kiekvieną rytą, vos atmerkusi dar užtinusias akis, šoka ant savo žirgelio ir pašėlusiai tapšnodama jam per šonus šuoliuoja kautis su toliuose besisukančiais kasdienybės malūnais. Ji suteikė mano gyvenimui prasmę, paversdama jį amžina betvarke.“
Skaičiau ir pavydėjau tos veikėjų laisvės ir polėkio. Tos beprotiškos meilės vienas kitam ir gyvenimui. Tačiau taip skausmingai jutau, kad jie anaiptol ne bepročiai. Kad už viso to slepiasi baimės, skausmas ir laikinumas. Kad racionalus protas viską suvokia, ir būtent todėl pasirenka slėptis už linksmos beprotybės.
Tik 142 puslapiai, bet istorijoje tiek daug visko. Tiek daug tarp eilučių. Aš linksminausi kartu su jais. Tada verkiau. Verkdama vėl juokiausi ir tas ašaras šluosčiausi. Ir vėl verkiau. Nepamenu, kada knyga man buvo sukėlusi tokius jausmus – tarsi istorija paliestų tikrąją mane. Skaitysiu. Skaitysiu dar ne kartą. Ir skaitydama klausysiu Ninos Simone „Mr. Bojangles“.
„Aš nieko nesigailėjau, negalėjau gailėtis šio malonaus buvimo užribyj, šio amžino tikrovės nepaisymo, špygos atkišimo taisyklėms, laikrodžiams, metų laikams, liežuvio kaišiojimo į „ką pasakys žmonės“.“
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 