„- Sakei, kad jie parveš ją atgal. Noriu namo, kad galėtume ją pasiimti. Noriu namo.
– Namo grįžti negalime.
– Niekada?“
Galima sakyti, kad` dar visai neseniai praūžė didžioji pabėgėlių banga iš karo niokojamos Sirijos. Kasdien matydavom siužetus iš karštųjų taškų, pabėgėlių centrų ar paplūdimių, į kuriuos išplaudavo vyrų, moterų ir vaikų kūnus. Ir taip taikliai ant knygos matau parašytus žodžius – „nuasmeninto karo žiaurumo“. Karo pabėgėlių stovykloje savanoriavusi autorė Christy Lefteri nusprendžia nuasmenintiems gyvenimas suteikti žodį.
Pati istorija nėra tikra. Ji išgalvoja autorės, tačiau nelabai ką ir reikėjo išgalvoti. Tiesiog stebėti aplinką ir sujungti taškus tarpusavyje, kad pamatytum, jog žmonės išgyvena baisiausias savo gyvenimo akimirkas. Viskas matyta ir patirta savanoriaujant Graikijoje.
Na gerai, gal taip negąsdinsiu, nes jau skaitydama gavau kelias žinutes, kad vienam ar kitam žmogui smalsu, bet baisu skaityti. Nėra čia to karo kraujo ar bombų (bent ne pirmam plane). Autorė turėjo pasirinkimą – rašyti istoriniais faktais, statistika ir iki smulkmenų aprašymais persmelktą knygą. Arba eiti per emociją, jausmus ir išgyvenimus. Šioje knygoje turime antrąjį variantą.
autorė/ nuotr. https://thegloss.ie/
Idiliška šeimos kasdienybė Alepe. Vyras ir žmona. Nuris ir Afra. Jo meilė bitėms ir jos meilė tapybai. Kartu tai meilei užgimė ir sūnus. Tačiau netikėtai užklupęs karas atima viską. VISKĄ. Nuris ir Afra priversti bėgti. O mes keliaujame kartu su jais.
Autorė lyg savaime suprantamą piešia kelionės kelią – kontrabandininkai, plaukimas pripučiama valtimi, pabėgėlių stovyklos. Į fizinę kelionę nėra tiek atkreipiamas dėmesys. Esme tampa Nurio ir Afros vidinė kelionė – skausmas paliekant namus, vis iškylantys prisiminimai ir širdį glostantys vaizdai per jų buvusių namų langus, žvėriška baimė būnant stovykloje: „Čia labai tylu, tik tyla persunkta chaoso ir beprotybės“. Žvėriška baime žinant, kad tavo likimas priklauso nuo žmonių, kuriems tu tik vienas iš daugelio.
Skaitydama nuolat jutau knygoje tvyrantį nerimą ir nesaugumo jausmą. Po šios knygos į pabėgėlius žiūrėsiu dar jautriau, nei žiūrėjau prieš tai. Ir taip, gyvenam mes saugiai ir gerai. Bijom įsileisti į šalį iš karo bėgančius, kad tik nesudrumstų mūsų ramios būties. Tikrai pagalvojau, kad šią istoriją skaitau ramiai ir jaukiai sėdėdama ant sofos, kol mano vaikas saugiai ir šiltai miega pietų miegą. Ir negaliu net įsileisti minties, kad kažkas svetimas priverstų mane visą tai palikti.
„Žmonės – ne tokie kaip bitės. Mes nebendradrabiaujame, mūsų nesieja bendras tikslo siekis – dabar tai suprantu.“
Ko man pritrūko, tai Nurio ir Arfos geresnio santykių išpildymo istorijoje. Viskas pasakojama Nurio akimis – jo mintys, psichologinė būsena, planai, rūpesčiai ir viltys. Daug vietos interpretacijai, bet tu keliauji su juo, įsijauti ir daug ką supranti be žodžių. O štai Arfos vidinio pasaulio ir jų su vyru tarpusavio santykio man pritrūko. Būdama moteris galėjau jai suteikti daugiau jausmų – įsivaizdavau, ką ji jaučia ar galvoja. Tam tikras jų santykių detales galima buvo susirinkti iš pavienių apkabinimų ar šypsenų, bet norėjosi daugiau.
„Mes buvome tokie jauni. O kad tada būtume žinoję, kokie likimo vingiai mūsų laukia. Bet jei būtume žinoję, ką būtume darę? Būtume bijoję gyventi, būti laisvi ir planuoti ateitį.“
Bent jau man labai daug apie knygą pasako jausmas, kuris lieka – praėjo jau savaitė, kaip perskaičiau šią knygą, o emocijos vis dar gyvos. Man labai patiko. Žinoma, gan keista sakyti „patiko“. Patiko tiek, kiek gali patikti tokius skaudžius jausmus keliantis pasakojimas.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 