„…gyvybiškai svarbu kalbėti apie pirmąsias moteris, bet kurioje srityje. <…> Juk kiekviena pirmoji rašytoja atrakina duris antrajai, antroji jau praveria kiek plačiau, trečioji atplėšia iki galo, o paskui, žiūrėk, per šitiek metų durys taip ir neužsidaro.“
Kai galvoju ar kalbu apie Elenos Gasiulytės knygą „Lietuvos vizionierės“, man visada prieš akis išnyra žodis „įkvėpimas“. Gal Elena ne veltui per knygos pristatymą knygoje man palinkėjo įkvėpimo? Gal ši knyga ir yra apie tai?
Su Elena susipažinom tada, kai knyga dar net nebuvo pasiekusi spaustuvės. Pamenu, su kokiu užsidegimu ji pasakojo apie Lietuvos vizionieres. Lygiai su tokiu pačiu užsidegimu apie jas kalbėjo knygos pristatyme. Todėl beveik iškart po jo ir ėmiausi šios knygos. Neslėpsiu, skaityti knygą mane paskatino ir Elenos feministinis patosas. Jau gal n-tąjį kartą visiems pasakoju, kad skaitau Simone de Beauvoir feminizmo bibliją (nu sorry, bet čia esminė informacija 😄). Todėl pagalvojau, kad šalia tos nemažos knygelės bus net labai į temą Elenos pasirinktos moterys ir įspūdžiai apie jas.
su Elena Gasiulyte
su Migle Anušauskaite
Manau, kad svarbu pabrėžti, kad ši knyga yra būtent apie įspūdžius, o ne tiesiog reikšmingus tų moterų biografinius faktus. Datų čia nelabai ir rasite. Gal tik vieną kitą. Bet jausmo, kad pagaliau žinomas (o gal tik dabar pažintas) asmenybes matote kaip tikras moteris, tikrus žmones, čia su kaupu.
Dešim stiprių, tikrų ir istorijoje pėdsaką palikusių moterų:
Bona Sforza
Marija Liudvika Gonzaga
Sofija Tyzenhauzaitė
Žemaitė
Emma Goldman
Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė
Fania Lewando
Clara Rockmore
Birutė Pūkelevičiūtė
Jurga Ivanauskaitė
Kadangi knygas skaitau be pertraukos, tai Elenos rašymo stilius man buvo tikra atgaiva. Žinot tą jausmą, kai gerai išvėdini kambarius ir tarsi gyliau įkvėpi oro? Tai autorės rašymo stilius būtent toks – kaip grynas oras. Sklandūs sakiniai, puikiai sudėlioti žodžiai ir tobulas humoras. Tekstas, kuris paneigia visus biografijų ar istorinių knygų mitus – kad skaityti sunku ar nuobodu. Net nepajaučiau, kaip užverčiau paskutinį puslapį.
„Galiausiai pajuto, kaip tarp dantų ima veltis kavos tirščiai. Pateliūskavo puodelyje nuosėdas lyg bandydama išsiburti. Ateityje akivaizdžiai laukia beformis klampus juodas marmalas.“
Vienareikšmiškai – tokia literatūra turėtų būti mokyklų programoje. Tikrai manau, kad jaunas žmogus, jauna moteris jau paauglystėje susidūrusi su tokiomis knygomis ims apie save galvoti kitaip. Bus įkvėpta skirtingų moterų istorijų. O svarbiausia – išugdys norą domėtis daugiau.
Jei norėčiau prisikabinti, tai pasakyčiau, kad be puikių Miglės Anušauskaitės piešinių, norėjau bent po vieną aprašomos moters portretą. Bet gal čia tokia „užmačia“ – sudominti, leisti tau įsivaizduoti, kaip gi ta ar ana moteris atrodė, tada pagooglinti. O tada jau žiūrėk, skaitai vieną, antrą, trečią straipsnį ir sužinai vis daugiau ir daugiau. Ir taip pradedi kurti savo įspūdžiografijas. Dabar labai noriu perskaityti J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metus”, peržiūrėti Claros Rockmore pasirodymų įrašus, atrasti Birutės Pūkelevičiūtės eiles. Dar norėjau beigelio, bet šį jau spėjau suvalgyti.
Ir dar – man labai norėjosi daugiau šios knygos puslapių. Daugiau moterų, daugiau įspūdžių. Ir daugiau to šmaikštaus ir lengvai skaitomo teksto. Jaučiuosi sužinojusi ir tikrai neprastai įkvėpta. Ne tik domėtis, bet ir pati būti stipri, įdomi, neužsisklendusi. Bei įkvėpti kitas moteris.
P. S. gegužės mėnesį su bičiule eisim į mitus apie Žemaitę paneigiantį spektaklį „Julija“ (K. Glušajevas, S. Parulskis). Kiek daug įtakos gali padaryti viena knyga.
„…kai būsite bėdoje, pagalvokite apie Žemaitę. Įsivaizduokite, kaip ši moteris prisidega papirosą, nusišypso ir ištaria: “Kas šaukia, tešaukie, o mudu, boba, važiuokime.“
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 