„Larsas niekaip negalėjo suvokti, kaip žmogus su tokiu nuostabiu protu nori gyvenime naudoti tik kūną.
– Šokdama jaučiuosi laiminga be priežasties.“
Tik Akvilės Kavaliauskaitės knygai „Kūnai“ tapus kūnu, nutiko įdomus sutapimas. Tai yra, net keli įdomūs sutapimai. Pirmas – aš labai retai skaitau kelias knygas vienu metu. O kaip tik tuo metu pradėjau taip daryti. Kadangi pasiėmiau storulę ir gan sunkią Simone de Beauvoir „Antrąją lytį“, tai nesu nusiteikusi kitos knygos į rankas paimti tik po metų.
Antrasis – Ryčio Zemkausko persona. Jau ketinau pradėti skaityti jo knygą „Pasivaikščiojimai“, kai pasirodė „Kūnai“. Pagalvojau, kad viena sudaryta iš novelių, kita iš interviu, tad galima vis po gabaliuką tai iš vienos, tai iš kitos. Ir tada pamačiau to paties Ryčio Zemkausko žodžius ant Akvilės knygos nugarėlės. „Kokie ženklai“, pamaniau.
Ir labai laiku tos dvi knygos papuolė į mano rankas. Nes tarp jų radau labai daug bendro. Leisiu sau pasinaudoti sutapimais ir Ryčio knygoje rastomis citatomis.
Ir pradėsiu nuo Antano A. Jonyno žodžių: „O kaip jaučiatės, kai Jus redaguoja? <…> Visų pirma pamatai kito, o dar profesionalo, žvilgsnį į tą tavo tekstą, ir tai labai naudinga. Net, kaip sakiau, jeigu su tuo nesutinki. <…> Redaktorius, kaip ir bet koks protingas skaitytojas, daug ką pasako tau pačiam apie tavo tekstą. Po teisybei, apie savo tekstą nelabai ką žmogus ir žinai. Ir pradėdamas rašyti nežinai, ką parašysi, ir parašęs nežinai, kuo tai virs.“
Ir dar pridursiu Mariaus Ivaškevičiaus nuomonę apie kritiką: „O tikra kritika yra vertinga ir būtina, kad rašytojas egzistuotų, ją priimu visokią – ir gerą, ir blogą. Blogiausia, kai jos nėra.“
Ok, pažėriau protingų citatų. Bet prie ko aš čia vedu? Nesu aš nei profesionali redaktorė, nei nusipelniusi kritikė. Tačiau noriu tikėti, kad kaip skaitytoja įžvalgumą literatūrai turiu. Todėl, kai atsirado pirmieji Akvilės knygos vertinimai (o jie puikūs), dvejojau. Dvejojau apžvelgti, nes mintys, kad gal aš čia per daug kabinėjuosi, man nedavė ramybės. Bet kai perskaičiau aukščiau pateiktas citatas, pagalvojau, kad gal jos pateisins mano norą šiek tiek kritiškiau pažvelgti į Akvilės noveles ir nenubarstyti visko tik cukraus migla ale „Kaip man patiko! Kaip desertas vakarienei!“
autorė/ nuotr. goodreads.com
Viršelis ir pavadinimas. Niekada nealpstu dėl viršelių ir stengiuosi apie juos net nerašyti. Knyga jau yra, viršelis irgi, tai kokia esmė apie tai kalbėti. Tačiau šį kartą viršelis nunešė viską. Menininkės Jolitos Vaitkutės darbas atrodo toks paprastas, kad kiekvienas dizaineris turėjo pagalvoti „Kodėl aš niekada nesugalvojau padaryti kažko panašaus?” Viskas švaru, skoninga, estetiška, išbaigta, puikiai susižaidžia su intymiu pavadinimu „Kūnai“. Ką reiškia menas – tiesiog žiūri ir jauti didžiulį vidinį pasitenkinimą. Taip pat nepamirškim, kad knygai reikia marketingo. Tad su tokiu viršeliu – 10 balų.
Bet toks viršelis turi ir vieną minusą – aukštai užkeltą kartelę tam, kas yra viduje. O atsivertus knygą viršelio tu jau nebematai. Yra istorijos, emocijos, jausmas, tai, kas žodžiais neperteikiama.
Taigi. Novelės. Ne pats populiariausias žanras. Bet žaviuosi autore, kuri socialiniuose tinkluose kalbėdama apie savo knygą pripažino, kad noveles pasirinko rašyti tikslingai. Net žinodama, kad tai nėra populiarus žanras. Aš pati, gerai pagalvojus, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau noveles. Gal mokykloj? (Prisiminiau, kad norėjau perskaityti Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metus“. Pasižymiu!) Romaną skaityti lengviau, nes jis nuoseklus, istorija įtraukia, ji vystosi. Todėl taip, noveles, apsakymus skaityti reikia norėti. O tuose trumpuose tekstuose, patikėkite, kartais slepiasi žymiai daugiau prasmės, nei 3 dalių romane. Dar viena priežastis aukštiems lūkesčiams.
„Bet sykį, kai vakarieniavome, Keitė mane pabučiavo. Supratau, kad nieko jai nejaučiu, visiškai nieko. Net blankioje šviesoje ji man atrodė sena – visai ne ta, kurią pažinojau. Šitiek metų maniau, kad man trūksta tik jos, o kai pagaliau gavau, suvokiau, kad vis dėlto kažko kito.“
Gerai, viskas, baigiu vynioti ir einu prie esmės. Ar man patiko knyga? Taip, knyga man patiko. Bet! Užvertusi paskutinį puslapį būčiau norėjusi pasakyti, kad man nunešė stogą, palietė sielą, sukėlė vidinio pasaulio sumaištį. Bet to pasakyti negaliu. Man buvo tikrai įdomu. Jau pirmoji novelė mane nukėlė į nekomercinio kino salę žiūrėti trumpametražio filmo. Be galo kinematografiška knyga. Novelės parašytos labai švariai ir kokybiškai. Toks jausmas, kad kiekvienas žodis taip apgalvotas, kad jokio nereikalingo sakinio čia nerasi. Pridėkime aktorius, muziką, foną – ir aš jau sėdžiu pirmoje eilėje. Todėl skaitant, viską įsivaizduoti nereikėjo jokių pastangų.
Kiekviename puslapyje jaučiau autorės talentą pastebėti. Akvilės asmeniškai nepažįstu – žinau ją tiek, kiek ir didžioji dalis Lietuvos – iš televizijos, straipsnių ir socialinės medijos. Dar teko kartu dalyvauti knygos pristatyme ir kavinės eilėje laukti gėrimų, bet nemanau, kad čia skaitosi, kad ją jau pažįstu 🙂 Tačiau mano įspūdis apie ją yra toks – gerą common sense turinti žurnalistė. Gebanti pastebėti, atvirai bendraujanti ir nebijanti į tą bendravimą įmaišyti šiek tiek sarkazmo. Ir visa tai labai justi tekstuose. Nuostabiai aprašomi tokie iki kaulų smegenų pažįstami gyvenimiški ar net kasdieniški momentai, kai net patys nesusimąstom, kad taip darom. Didžiulis autoriaus pranašumas.
Ir čia prieinu prie dalyko, kurio man trūko labiausiai – pačios Akvilės. Gebėjimas aprašyti, pastebėti, išgryninta forma – yra! Ooo, vos neužmiršau – o kur dar tas nuostabus gebėjimas įpinti netikėtumus į tekstą. Bet viskas sukasi aplink formą, bet ne tą dalį tarp eilučių. Ten jauti tikrąją kūrinio egzistenciją. Ten slypi tie dalykai, kuriuose pamatai dalelę savęs ir savo gyvenimo patirčių. Ten justi autoriaus vidinis pasaulis. Gal aš čia kiek filosofiška, bet ypač trumpuose tekstuose tas „tarp eilučių“ labai svarbus. Va to man labai trūko. Toks jausmas, kad Akvilė rašydama daugiau galvojo, nei jautė. Gal aš klystu. Gal dėl to norėjau prieš rašydama apžvalgą sudalyvauti knygos pristatyme ir išgirsti pačios autorės žodį. Bet neišlaukiau.
„Tiesą sakant, bijojau, kad žmonės „Kūnų“ nesupras. Žinote, dabar net autorinio kino mėgėjai pageidauja maistą gauti smulkiai sukramtytą. O ten reikia pagalvoti, kad susigaudytum, kodėl rodoma būtent tai, kas rodoma.“
O dabar vėl grįžtu prie dalykų, kurie man patiko. Tai novelės „Laumžirgis“ ir „Paplūdimys“. Love it! Ir pastaroji novelė mane vėl gražino prie Ryčio Zemkausko knygos ir Jurgos Šeduikytės interviu: „Nes dabar mes turim tiek kaukių… Turim cigarečių, turim puodelius kavos, ir tai mums tarsi įrankiai, už kurių pasislepiame. Žmogus pasijaustų nejaukiai ir būtų tikrai nuoširdus turbūt tik jei būtų nuogas ir gatvėje susitiktų kitą nuogą žmogų. Galbūt, bet ir tai labai abejoju. O tos nuogumo būsenos reikia. Nes tik tada galima atrasti ką nors naują.“
Tad knyga labai patiks tiems, kurie istorijose savęs ras daugiau, nei radau aš. Kitiems knyga bus įdomi dėl savo švarios formos, kinematografiškumo, lašo siurrealizmo. Bet tikrai netikiu, kad kažkas pasakys, kad ne, ši knyga jiems nepatiko. Todėl bus įdomu stebėti nuomones. O aš labai lauksiu Akvilės romano. Ji užsiminė, kad jis jau sukasi jos galvoje. Nors „Kūnai“ yra antroji autorės knyga, bet jaučiu, kad jos rašytojos kelias dar tik prasidėjo.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 