„- Aš apskritai neturiu fotoaparato. Ir niekada nesu turėjęs.
– Na, o prisiminimai?
– Jie čia, – Adrianas bakstelėjo į galvą. – Jie niekur nedingsta. Ir visada čia pat, kai jų prireikia.“
Tik pradėjusi skaityti šią knygą, aš supratau, kad mes su ja turėsime ypatingą ryšį. Mano meilė Barselonai ir tai, kad Jaume Cabre yra katalonų literatūros šviesulys. Puikūs literatūros autoritetų vertinimai. Ir tiesiog nuojauta, kad manęs laukia kažkas nuostabaus. Ok, ir dar viršelis – pasaka.
Ir aš neklydau. Nuojauta pasitvirtino. Tekstas – visiškas šedevras. Istorija – ypač sodri ir kokybiška, kai nereikia nieko pritempinėti, savęs įtikinėti, o tik nerti ir mėgautis. Veikėjai nekelia jokių klausimų, o istorija – jokių minčių, kad kažkur nuobodu, o kažkur labiau įtraukia. Viskas svarbu, viskas reikalinga. Taip, kaip ir turi būti geroje knygoje.
autorius/ nuotr. Pere Virgili
Atverstuose puslapiuose rasite Adriano Ardevolio gyvenimą. Nuo vaikystės iki pat mirties. Gabus, įžvalgus, gudrus berniukas dar būdamas vaikas supranta, kad gyvena netipiškoje šeimoje. Pasiturintys, bet vargiai vienas kitam ir Adrianui meilę spinduliuojantys tėvai. Tėvo aistra antikvariniams ir labai vertingiems (bei brangiems) daiktams padeda namuose atsirasti ypatingam smuikui. Viskas tarsi aplink tą smuiką ir sukasi.
Autorius, pasakodamas apie Adriano kasdienybę, tiesiog tobulai skraidina skaitytoją laiko mašina. Tai į tėvo jaunystę, tai į smuiko gimimo ištakas, tai supažindina su smuiko savininkais ir jų likimu koncentracijos stovykloje ir t. t., ir pan. Kaip parašyta knygos anotacijoje: „Monumentaliame romane „Prisipažįstu“ savo vaidmenis atlieka daugiau nei du šimtai veikėjų, veiksmas vyksta keturiose šalyse ir apima net septynis Europos istorijos amžius.“ Visko labai daug, tiesa? Bet tame ir slypi šios knygos gėris – visko daug, keliauji laiku, stengiesi nepamesti gijų, bet visiškai jokio sunkumo ar chaoso. Tas malonumas, kai skaitydamas užčiuopi siūlo galą ir palaipsniui atrandi priežastis ir pasekmes, yra fantastiškas. Būtent todėl rekomenduoju skaityti ir neskubėti, kad nepamestumėte nė vieno sakinio prasmės.
Žinoma, puiki istorija nebūtų tokia gyva, jei ne meilės linija. Pagrindinėje scenoje matome Adriano meilę (nors santykiu tema plėtojama ir tarp kitų veikėjų). Ir tai yra ta meilė, kuri knygose man taip patinka. Kai skaitant apie ją patenkinami ne primityvieji poreikiai (kaip kad jausminiuose romanuose), o viskas pasakojama per kur kas gilesnius sluoksnius. Kai tavo gyvenimiška patirtis leidžia nekelti klausimų, kodėl jie vienas kito nesupranta? Kodėl taip sunku grįžti pas tą, kurį myli? Kodėl negali pasakyti tiesos?
„Nugyvenau su tavimi tryliką metų neįtardamas, kad tu mėgsti gėles. Man gėda. Trylika metų nepastebėjau, kad kiekvieną savaitę prieškambaryje merki naują puokštę.“
Visko, kaip ir gyvenime, čia labai daug – tėvų meilės trūkumas, bet suvokimas, kad esi kur kas į juos panašesnis nei norėtum; tikros draugystės ir ištikimybės vienas kitam tema; kaltė, nuodėmių išpirkimas ir sąžinė; ir blogis, kuris visur alsuoja į nugarą.
Ir pagrindinis dalykas bei visa ko esmė – sąsajos. Viskas pasaulyje yra susiję. Kaip domino. Esmė tik tame – ar domino grius nuo tavo gerų ar blogų sprendimų?
„Ir visi faktai, poelgiai ir įvykiai maišosi, pinasi, o mes, žmonės, irgi grynai per atsitiktinumą susitinkame, randame arba prarandame, arba pamirštame vienas kitą. Visas gyvenimas – atsitiktinumų žaismas. O gal priešingai – viskas iš anksto nulemta.“
Tikrai taip, knyga pelnytai vadinama kūriniu literatūros gurmanams. Todėl lieka tik įsipilti gero kataloniško Priorato, susikrauti į lėkštė tapų ir imti skaityti vieną geriausių kada skaitytų knygų.
Skanaus ir gero skaitymo
BOOK I TOOK 