„…kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus abi suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.“
Rašytoja, profesorė Toni Morrison (1931 – 2019 m.) man visiškas atradimas. Apie ją išgirdau tik šių metų rugpjūčio mėnesį, kai spaudoje pasirodė pranešimai apie jos mirtį. 1993 m. Nobelio premijos laureatė, pirmoji moteris juodaodė Nobelio premijos laureatė. Dar po penkerių metų apdovanojama Pulitzerio premija. Be galo vertinama už išskirtinę literatūrinę kalbą, juodaodžių kasdienio gyvenimo realizmą. O man dar taip nuostabiai jautėsi gyvenimiškos patirties skonis, moteriška stiprybė ir labai natūralios emocijos.
Ši autorė yra ir vienas tų atvejų, kai norisi kuo daugiau apie ją sužinoti. Jane Austen ir Levo Tolstojaus dėka ji pamilo literatūrą. Laukdamasi antrojo sūnaus ji išsiskyrė su savo vyru. Tikrasis Toni vardas visai ne Toni – būdama 12 metų ji tapo katalike, o jos naujasis krikšto vardas Anthony tapo trumpiniu Toni. O tikrasis Toni vardas išvis yra Chloe. Begalės apdovanojimų, 11 romanų, knygos vaikams, pjesės, knygų ekranizacijos. Ir iš straipsnių panašu, kad ją žmonės labai mylėjo.
Barackas Obama rašytojai įteikia Prezidento laisvės medalį (2012 m.)/ nuotr. bbc.com
Toni Morisso 1970 metais/ nuotr. https://en.wikipedia.org/wiki/Toni_Morrison
Lietuvoje mes turime išleistas tik kelias jos knygas – „Sula“ ir „Mylima“. Galima diskutuoti kodėl – gal nebuvo perkamos? Gal rasizmo tema pas mus nėra tokia aktuali? Gal 1973 metais parašyta knyga visame knygų naujienų sraute nebėra prioritetas? Daug GAL, bet aš perskaičiau ir man pasidarė gėda. Tokio lygio autorė, o jos knygą „Sula“ viename iš el. knygynų galima nusipirkti už 0.29 euro centus… Ta prasme? Kurjeriui sumokėsi daugiau, nei kainuoja knyga. O Amerikoje ji buvo nešiojama ant rankų.
„Sula“ išleista 1973 metais. Istorija pasakoja apie dvi vaikystės drauges – Sulą ir Nelę. Ohajo slėniai ir ant kalvų Dugnu vadinama juodaodžių gyvenvietė. Kaip ir kiekviename tokio tipo miestelyje, egzistuoja savas pasaulis, savas „durnelis“, savos „paleistuvės“, savos istorijos. Tikra merginų draugystė lieka vaikystėje, o gyvenimas jas paverčia moterimis. Sula – po skaudžių šeimos išgyvenimų palieka miestelį. Nelė – sukuria šeimą ir augina vaikus. Staiga Sula vėl grįžta ir sujaukia ne tik miestelio gyvenimą, bet ir draugės sielą.
„Pirmasis įvykis išmokė ją, kad niekuo kitu negali pasikliauti; antrasis – kad nėra ir to „savęs“, kuriuo galėtum pasikliauti.“
Dabar rašau apie knygos siužetą ir galvoju, kad tai gali būti panašu į jautrų svajonių romaną apie dvi drauges ir jų likimą. Bet paskaitę knygą suprasit, kad Toni Morisson žodis visai ne saldus. Jeigu skaitėte „Brodeką“ ir „Auksines šaknis“, tai emocija būtų kažkas per vidurį. Klampu, gilu, sujudina ir nepalieka skaitytojo komforto zonoj. Skaityti ne visada malonu dėl pačios istorijos, bet dėl autorės minties kokybės – skaityti beprotiškas malonumas.
Tačiau man labai, tiesiog žvėriškai liūdna, kad ši knyga išleista labai nekokybiškai. Ant knygos užrašyti 2009 leidimo metai. Gal prasidėjęs sunkmetis? Nes vizualiai knyga atrodo prastai, o viršelis ir vertimas tiesiog liūdina. Pasigooglinus vertėją matau, kad ji vertė „Niksą“. Šios knygos neskaičiau ir skaityti nelabai planuoju, bet galima būtų palyginti ir sužinoti – gal „Sula“ buvo tik patirties trūkumas? O jei ne patirtis, tai gal autorės ir vertėjos vibe’as nelabai atitiko?
„Jie netikėjo, kad mirtis gali būti atsitiktinė, gyvenimas – gali, bet mirtis – visuomet numatyta.“
Na, ir 2009 metais gal žodis marketingas dar nebuvo toks aktualus leidykloms? Taip, knyga ne kiekvieno skoniui. Ji skaitosi gan lengvai (kiek tai leido nekokybiškas vertimas ir nelietuviška sakinių struktūra), bet Toni Morrison braižas gali būti tiesiog nemielas. Rasizmo problemos, lašas misticizmo, žiupsnelis siurrealizmo, be didelio jautrumo įpinamas žiaurumas. Todėl aš siūlau tokį planą – ši knyga išverčiama iš naujo ir kokybiškai. Tada jai parenkamas tobulas viršelis – o leidykla „Baltos lankos“ tame tikrai pasikausčiusi. Knyga išleidžiama su visomis marketinginėmis fanfaromis ir informacija apie autorę. Ir prašau – tokios kainos kaip 0.29 centai daugiau nebematysite.
„Labai pasiseka, jei pasiilgsti kieno nors, kol jie dar tavęs nepaliko.“
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 