„Geriausi dalykai, visada sakydavo jis, susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus. Tai, ką žmonės vadina plūduriuojančiu pasauliu…“
Japonų kilmės britų rašytojas Kazuo Ishiguro man žinomas jau labai seniai, bet dar nė vienos jo knygos nebuvau skaičiusi. Šiemet leidyklos „Baltos lankos“ išleista naujiena pasiekė mano rankas. O Instagramas ir mano mylimi blogeriai – Ishiguro mylėtojai, paskatino greičiau įvertinti jo kūrybą.
Visgi, stengiausi neturėti jokių lūkesčių. Kad autoriaus kūryba yra vertinama ir mylima, tikrai žinojau. Vien tradiciški įvertinto rašytojo antpečiai – 2017 m. suteikta Nobelio premija – sako labai daug. Bet aš turėjau sau atsakyti į klausimą – ar jo kūryba yra mano ir man?
Kazuo Ishiguro jau iškart mane nustebino tuo, kad jis laikomas britų kūrėju. Dar būdamas vaikas jis išvyko iš Japonijos ir grįžo susipažinti su savo gimtąja kultūra jau po dvidešimties metų. Tai stebina dvigubai, nes knygoje „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ veiksmas vyksta Japonijoje po II pasaulinio karo. Tai, kaip autorius atskleidžia japonų kultūrą, bendravimą, neleidžia patikėti, kad jis užaugo toli nuo šios šalies.
autorius/ nuotr. Jeff Cottenden/ https://literature.britishcouncil.org/writer/kazuo-ishiguro
Pastebėjau, kad mylintis Ishiguro kūrybą yra pasiskirstę į dvi „komandas“. Vieniems labiausiai patinka jo knyga „Dienos likučiai“, o kitiems – „Neleisk man išeiti“. Jos apibūdinamos kaip labai skirtingos knygos, tad gal ir skirtingus dalykus kiekviename mūsų sujudina. O pastaroji, „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, įvardinama kaip gera, bet neprilygstanti prieš tai paminėtoms. Visgi aš jaučiu… Koks dar jaučiu! Aš matau, žinau, suprantu, kad ši knyga man labai patiko ir mane užkabino. Būtent todėl, o varge vargeli, turiu dar dvi knygas norų sąraše – „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“…
Gan plona (217 psl.) knyga pasakoja apie jau pagyvenusį menininką, tapytoją Masudžį Ono. Pagarbos kultūroje puikią reputaciją įgijęs vyras jau gali mėgautis ramybe savo nuostabiame name, leisti laiką prasmingiems pokalbiams su savo dviem dukromis, mėgautis anūko vaikiškais išsišokimais. Tačiau vienos iš dukrų sužadėtuvės ir su jomis susiję keblumai priverčia Masudžį Ono grįžti laiku ir prisiminti praeitį. O ji slepia daug.
„Nėra reikalo visuomet į dalykus žvelgti nuvalkiotu požiūriu.“
Knyga turi tą lėtą, plaukiančią, arba tiksliau, plūduriuojančią nuotaiką. Teksto, minčių, dialogų subtilumas knygą paverčia meno kūriniu. Nenori niekur skubėti, bet ir nuobodulio nejauti. Skaitydamas seki pasakotojo žodžiais, atrodo viskas aišku, kai staiga supranti, kad o gal ne viskas taip, kaip jis įsivaizduoja? Nepatikimo pasakotojo istorija „įjungia“ kažkokį azartą. Skaitai ir bandai sudėlioti tiesą iš atskirų nuotrupų, tarsi intelektualų trilerį, kurio moralas visai ne dingęs kūnas. Viskas kur kas giliau.
Menininko Masudžį Ono padėtis priverčia susimąstyti apie laiką ir laikinumą. Kad tai, kas tau dabar labai svarbu, ateityje jau nebeturės jokios reikšmės. Seną keičia jaunas, jaukūs jaunystės barai tampa stikliniais verslo centrais. Tu prisimeni savo didžius darbus, kurie pakeitė šalies, ar net pasaulio istoriją. Tačiau jauno žmogaus akyse esi tik senas dailininkas, kuris jau nieko nesupranta.
„Todėl nemanau, kad priskiriu sau per didelius nuopelnus, norėdamas pasakyti, kad mano tos dienos poelgis liudijo apie savybę, dėl kurios vėliau tapsiu nepaprastai gerbiamas, – gebėjimą mąstyti ir spręsti savo galva, net jeigu tai reikštų priešpriešą aplink vyraujančioms idėjoms.“
Bet labiausiai man patiko fantastiškas autoriaus gebėjimas dialogo mandagybėmis arba subtiliais būdvardžiais užslapstyti tai, ką iš tiesų galvoja vienas ar kitas personažas. Skaičiau ir šypsojausi – oj, šelmis tu, Ishiguro, šelmis 😉
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 