Ką reiškia tas mano pasakymas „pagrindinis veikėjas paima viršų“? Pasakysiu. Bet pasakysiu šiek tiek vėliau. Pirmiau apie knygą ir autorių.
„Blogiausia, kad nepakenčiamą vienatvę turi pakęsti, nes kitaip tau galas.“
Philipas Rothas – amerikiečių moderniosios literatūros klasikas. Tiksliau sakant – buvo, nes 2018 metų gegužės mėnesį autorius paliko šį pasaulį. Ir tais pačiais 2018 metais jis buvo įvardinamas kaip vienas realiausių pretendentų laimėti Nobelį. Tais metais komisija nusprendė Nobelio teikimą perkelti į 2019 metus, kai iškart buvo paskelbti du laimėtojai. Vienas jų – mano apžvalgose jau minėta Olga Tokarczuk.
Knyga „Kiekvienas žmogus“ gan sena. Jos leidimo metai 2006. Panašu, kad po 13 metų ją pastebėjo „Vagos“ leidykla ir nusprendė palepinti skaitytojus. Romanas siejamas su XV a. nežinomo anglų autoriaus pjese. Pjesės neskaičiau, spektaklio nemačiau, tad negaliu sulyginti, bet internetiniai šaltiniai atskleidžia, kad Philipas Rothas labai mėgo pagrindiniam veikėjui suteikti labai daug autobiografinių savybių. Šioje knygoje to taip pat yra – gimimo metai, sveikatos problemos ir, matyt, dalis pagrindinio veikėjo minčių.
autorius, 1964 m., Prinstonas./ nuotr. Sam Falk/ The New York Times
autorius / nuotr. Philip Montgomery/ The New Yorker
Ir va čia aš papuoliau arba, kaip sakiau, pagrindinis veikėjas paėmė viršų. Pačioje knygos pradžioje mes dalyvaujame jo laidotuvėse. Jokios intrigos tame nėra. Jis miršta, o tada knygoje pasakoja apie savo nugyventas dienas, padarytas klaidas, santuokas, vaikus ir daug, labai daug sveikatos problemų. Pirmoje knygos pusėje jau maniau, kad tai knyga apie Daktarą Hausą. Arba tiksliau – jo pacientą. Priepuoliai, šuntavimai, aparatai, angioplastika – beveik ekspertinės žinios po šios knygos garantuotos. Bet visame tame mane nepaprastai paveikė pagrindinis veikėjas. Aš nepamenu, kada jutau tokią antipatiją. 3 santuokos, meilužės, kvaili sprendimai, kurie tiesiog siutino. Vietomis skaičiau ir galvojau: „Nu, vyras, apverktina…“, o tada jo istorijoje pasidarbuodavo karma ir aš galvodavau: „Ot gerai gerai, taip jam ir reikia!“
Bet galiausiai, skaitydama apie autoriaus kūrybą, aš supratau, kad to jis ir siekė – ironizuoti, parodyti tą netobulą žmogų, silpnybių pilną vyrą. Ir patikėkite – jam tai puikiai pavyko! Todėl paimdami į rankas šią mažą, jaukią, plonytę knygą nesitikėkite romantikos ar svajų. Pagrindinis veikėjas ir jo gyvenimo istorija gali siutinti (kaip mane), o gali ir priverst jo gailėtis. O gal kaip tik, susimąstysite, kad jo gyvenimas nugyventas kaip nuotykis?
„Visi, išskyrus du, buvo vyresni už jį ir, nors jie rinkdavosi su draugiška pakilia nuotaika, kalbos neišvengiamai pakrypdavo prie ligų ir sveikatos temų, jų asmeninėms biografijoms jau sutampant su medicininėmis biografijomis ir apsikeitimui medicininiais duomenimis išstumiant visa kita.“
Manau, kad būdama sena šią knygą skaityčiau kitaip. Gyvenimo kelio pabaigoje žmogus apmąsto tam tikrus dalykus – padarytas klaidas, sutiktus, įskaudintus žmones, praleistas progas ir viską, kam sakė: „Dar ne dabar. Kada nors…“. Koks vidinis jausmas žmogų užplūsta, gali tik įsivaizduoti, nujausti, suprasti. Bet iš tiesų išjausti gali tik būdamas TEN, prie Pabaigos (atkreipkime dėmesį, kad Philipas Rothas šią knygą parašė būdamas 72 – jų). Todėl ar jums patiks ši knyga, galiu tik nuspėti. Aš, nors labai, labai pykau ant pagrindinio veikėjo, supratau, kad autoriaus meistrystė gali slypėti būtent tame.
„Esu tikra, kad tokie įgudę, atkaklūs ir sukti melagiai kaip tu pasiekia tašką, kai atrodo, kad smarkiai ribotas esi tu, o ne tas, kuriam meluoji.“
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 