„Draugai švedai ir paskaitų lankytojai daug kartų yra klausė, kodėl mano mama nutarė su vaiku gyventi oloje. Kartais aiškinu ilgai, kartais atsakau vienu klausimu: „Kas pavojingiau už nuodingus gyvūnus?” Kartais žmonės atsako patys, kartais aš: „Žmonės“.“
Christina Rickardsson iš Švedijos. Arba Christiana Mara Coelho iš Brazilijos. Vienas ir tas pats asmuo. O gal du asmenys viename? Tikrą savo gyvenimo istoriją suguldė į 303 puslapius. Mergina, kuri turėjo mamą. Tai yra – ją MYLINČIĄ mamą. Bet po gyvenimo miško oloje bei San Paulo gatvėse, ji atsidūrė vaikų namuose. O tada šeimoje Švedijoje. Kaip? Kodėl? Ar tai buvo gyvenimo siųstas loterijos bilietas, ar gyvenimą sugadinęs likimo posūkis?
„Gyvenimas lūšnynuose kitoks. Lūšnynas yra tarsi savarankiška valstybė valstybėje, maždaug kaip Vatikanas, tik be Dievo. Man tai atrodo gana ironiška, nes, ko gero, kaip tik lūšnyne Dievą tikima labiausiai.“
Christina knygoje dalinasi tiek savo vaikystės prisiminimais, tiek 2015 metų įvykiais, kai nusprendė keliauti į Braziliją ir susirasti savo biologinę mamą. Abi siužeto linijos labai jautrios. Net žinodama, kad Christinai šiandien viskas puikiai sekasi (ją galimą stebėti Instagrame), aš negalėjau nesijaudinti skaitydama. Mažos mergaitės ir dar mažesnio jos broliuko vaikystė gatvėje, kai įvykiai, kuriuos ji dabar jau supranta, tada jai buvo nesuvokiami. Kai gatvės gyvenimą priimi kaip žaidimą, bet tik suaugęs supranti, kad buvai visiškose „Bado žaidynėse“.
Gyvenimas oloje, kai neturi ko valgyti, bet prisimeni ne badą, o nuoširdų pokalbį su mama. Kai skaitydamas gali galvoti, kad va, kaip turėjo užgrūdinti tokios patirtys. Bet būdama mama tik mąsčiau, kad velniop tą užsigrūdinimą, jeigu vaikui reikia patirti tokius dalykus.
Įdomiausia, kad skaitydama aš labiausiai ir verkiau tose vietose, kurios susijusios su autorės mamos, o ne pačios autorės išgyvenimais. Nežinau… Matyti, kai tavo vaikas klykia, jam skauda (fiziškai ir dvasiškai), man iš kosmoso lygmens. Raudojau nematydama puslapių.
„Esu suaugusi, savarankiška moteris, bet abejoju, kad manyje kada nors užaugs mergaitė, kuriai kasdien vis dar trūksta ir reikia mamos.“
Tačiau tik istorija ir stiprios emocijos skaitant išgelbėjo šią knygą. Pats tekstas man pasirodė itin silpnas. Vis galvojau – ar tai vertimas ar originalus tekstas toks silpnas? Tačiau pasiskaičiusi daugiau „Goodreads“ atsiliepimų supratau, kad ir angliškas vertimas daug ką nuvylė. Vadinasi – turim gan silpną originalą (originalas parašytas švedų kalba). Bet… dar ir su prastu lietuvišku tekstu. Esu pasibraukusi tiek nelogiškos sandaros sakinių, kad jaučiausi tarsi „tamsta mokytoja“ su raudonu tušinuku. Kaip pavyzdys: „Per vakarą kai kurie atsargiai paklausia, ar pykstu ant šeimos už tai, kaip viskas susiklostė, kad jie nesirūpino manimi ir mama, kai gyvenome oloje ir gatvėje, kad pasidavė ir nebeieškojo manęs ir brolio, kad geriau nepasirūpino mano mama.“ Arba „Vaikai čia, regis, neturėjo didesnių rūpesčių, nei nugriūti nuo dviračio ir nusibrozdinti kelį, negauti būtent tokios lėlės, kokios pageidavo, negauti leidimo žiūrėti televizorių, kiek panorėję, priversti būti lauke ir žaisti arba eiti miegoti.“ Tiesiog trūko ne pažodžiui išverstų sakinių, kurie galėjo tapti sklandžiomis ir daugiau spalvų turinčiomis mintimis.
Silpnas tekstas, stipri istorija, bet knygoje randame dar stipresnę žinutę, kurią skelbia Christina: „Man be galo liūdna, kai galvoju apie vienišus vaikus, pabėgusius nuo karo ir vargo, tikintis gauti dar vieną galimybę gyvenime. <…> Norėčiau, kad visi stabteltume ir paklaustume savęs, ką darome dėl šių vaikų ir žmonių? Ką galime padaryti? Kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi, jei patys būtume tokioje situacijoje? Su kokiais sunkumais susiduriama naujoje šalyje? Padėkime vieni kitiems ir matykime žmogų; žmonėse, kuriems reikia pagalbos, matykime save.“
Šiandien ji pati prisideda prie geresnio vaikų gyvenimo – „Coelho Growth Foundation“ siekia padėti skurde gyvenantiems vaikams. Taip pat skatina susimąstyti – šiandien mes turim vaikus gatvėse, imigrantus, kurie bėga nuo skurdo ir skausmo, bet yra dažnai nepriimami „gerovės visuomenių”. Koks mūsų požiūris į aplink esančius? Ar nepamirštam, kad žmogus nėra statistinis vienetas? Žmogus yra asmenybė, kuri nori gyventi. Tad labai rekomenduoju, jei norit istorijos, kuri sujaudins, pravirkdys ir privers susimąstyti. Bet kiek nuvils savo tekstu.
„Tada nežinojau, kad kartais, kai taip įsikibusi mėgini išlaikyti praeitį, galima pamiršti gyvenimą čia ir dabar. Norėčiau, kad kas nors būtų pasakęs: „Christina, gyvenk čia ir dabar ir svajok apie ateitį.“ Tai nereiškia, kad neteksi savęs. Bet jei liksi ten, kur esi dabar, tai kainuos tau daugiau, nei gali įsivaizduoti.“
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 