„.. pasiėmiau dienoraštį. Jame parašiau: „Tiesiog stebėtina, kaip visu tuo galėjau tikėti ir man nekilo nė menkiausių abejonių. Visas pasaulis klysta, tik tėtis teisus.““
Jeigu čia pradėčiau vardinti visus ant antro viršelio išrikiuotus knygos laurus, tai suprastumėte, kad knyga tikrai susilaukė nemažai dėmesio – bestseleris įvairiausiuose sąrašuose, Baracko Obamos rekomenduojama, geriausia iš/ geriausia tarp ir pan. O kur dar pačios autorės interviu „Vogue“, „BBC“, „Oprah Winfrey“ bei kitose laidose. Žodžiu – daug garso, daug šviesų.
Knygos aprašyme žodžiai „Pasitelkdama itin taiklias įžvalgas, – o būtent jomis ir išsiskiria visi didieji rašytojai, – T. Westover sukūrė meistrišką, brandų, universalų pasakojimą apie pačią išsimokslinimo esmę… “ jau tikrai perdėti, bet tiek to, nurašysiu marketingui.
autorė Tara Westover/ nuotr. https://www.curtisbrown.co.uk
nuotr. JUDE EDGINTON/ https://www.thetimes.co.uk
Knygos pavadinimas. Angliškai ši knyga vadinasi „Educated“. Pirmas mestas žvilgsnis į mūsų lietuvišką vertimą gali sugluminti, tačiau perskaičius knygą supranti, kad vertimas tobulas. Ne pažodinis, bet atspindintis mintį. Puiku.
Jeigu paklaustumėte manęs, kaip apskritai man ši knyga, tai atsakyčiau, kad „Goodreads“ įvertinau 5 iš 5. Istorija taip įtraukia, kad jautiesi, tarsi stovėtum Taros tėvų namuose ir viską matytum savo akimis. Veikėjai sukelia aršiausias emocijas – nuo gailesčio iki didžiulės neapykantos. O tai, kad Tara Westover rašo apie realų savo gyvenimą, vienareikšmiškai šokiruoja. Nors nepriklausau jokiam knygų klubui, bet šią knygą mielai kokią valandą panagrinėčiau su kitais. Pirmiausiai todėl, kad šioje knygoje labai daug BET.
Tai pirmoji Taros knyga. Ir, tiesą sakant, kaži ar antroji sugebėtų taip nustebinti. Tai jos memuarai, gyvenimas nuo vaikystės Aidaho valstijoje iki istorijos mokslų daktaro laipsnio Kembridže. Gimė ir augo mormonų survivalistų šeimoje. Atsiskyrėliai, kurie nuolat ruošėsi pasaulio pabaigai, visur matė iliuminatus ir jokiu būdu nenorėjo pasiduoti sistemai – jokių gydytojų, jokių mokyklų. Darbas tėvo metalo laužo aikštelėje, motinos homeopatinis verslas, fizinės ir psichologinės traumos – tokia ta vaikystė. Septyni šeimos vaikai po truputį pradėjo sukti savo keliais. Ir kai vienas iš Taros brolių paskatino ją mokytis, ji pradėjo žengti pirmuosius žingsnius link civilizuoto pasaulio.
Kai galvoju, kokia šios knygos sėkmės paslaptis, tai man norisi pateikti pavyzdį iš televizinio šokių projekto. Kai pora sušoka šokį su emocija, aistra ir užsidegimu, tu gali kalbėti apie padarytas technines klaidas, bet tu tiesiog nenori. Svarbiausias yra jausmas, kurį tau sukėlė. Jis viską nustelbia. Ši knyga būtent tokia – kilusios emocijos viską nuneša. Dar prieš imdama skaityti šią knygą, girdėjau nemažai atsiliepimu, kad ji šokiruoja. Perskaičiau pirmus 50 puslapių ir vis laukiau. Tai kada, kada čia kas šokiruos? O skaitydama toliau, supratau… Skaitai ir skauda, kyla pyktis, neteisybės jausmas, norisi įlįsti į knygą ir ištraukti iš ten Tarą. Buvo vieta, kai net verkiau. Todėl užvertus paskutinį puslapį visiems pritariau – puiki istorija.
„…susitikome laukuose prie plento. Mums virš galvų dunksojo Elnio kalno viršūnė. Jis pasakė, kad mane myli, bet visa tai ne jo galvai. Jis negali manęs išgelbėti. Galiu tik aš pati.
Nė nenutuokiau, apie ką jis kalbėjo. “
Bet kai atsiriboji emociškai, gali šią knygą paanalizuoti dviem rakursais – literatūriškai ir psichologiškai. Man visada patinka veikėjai, kuriuos galiu „pasisodinti“ ant savo psichologo kušetės ir panarplioti. Tai šioje istorijoje darbo būtų daug (beje, net teko patyti psichologės apžvalgą). Tėvui – galimas bipolinis sutrikimas/ maniakinė depresija, Tarai – galimas Stokholmo sindromas, motina – psichologiškai paveikta tėvo, broliai ir sesuo – sužaloti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Todėl, jeigu studijuojate psichologiją ir jums reikia medžiagos analizei, tai prašau, ši knyga tobula. Žinoma, spręsti tik iš knygos sunku, tačiau apie tai kalba ir pati Tara. Ir tikrai nereikia kaltinti mormonų ir jų bažnyčios, kuriai priklauso Taros šeima. Matyti, kad esmė čia ne tik religijoje.
„Nuo pat pradžių žinojau, kad mano tėvas tiki kitokį Dievą. Dar vaikas supratau, kad, nors mūsų šeima lanko tą pačią bažnyčią kaip kiti miesto gyventojai, mūsų tikyba ne tokia kaip jų. Jie išpažino padorumą – mes jį praktikavome. Jie tikėjo gydančia Dievo galia – mes savo žaizdas atiduodavome į Dievo rankas. Jie tikėjo, kad reikia ruoštis Antrajam Atėjimui – mes iš tikrųjų ruošėmės. “
Iš literatūrinės pusės aš autorės nepavadinčiau „didžia rašytoja“. Man labai trūko esminėse, ribinėse gyvenimo situacijoje nuodugnesnio aprašymo. Atsisveikinimas, momentas, kai ji atranda tam tikrus jos gyvenimą pakeisiančius dalykus, ar net tas pats disertacijos rašymas – po tiek ėjimo link to viskas atrodė per lengva ir per paprasta. O situacijos, kurios turi leisti mums pajausti ją supančią namų atmosferą, buvo kiek ištęstos. Todėl, jei tai nebūtų tikra istorija, knygos siužeto plėtojimą įvardinčiau kaip silpniausią vietą.
Ir dar. Aš visada rekomenduoju „išlipti“ iš knygos rėmų – pasiskaityti apie autorių, peržiūrėti kokį geresnį interviu. Tuomet knyga įgauna kontekstą. Šios istorijos atveju panašu, kad ne visi sutinka, kad Taros prisiminimai teisingi. Net ją palaikantys broliai prasitarė, kad pakankamai normalu tam tikrus dalykus interpretuoti skirtingai. Pasirodo, kad ir patys tėvai ne taip jau ir atsiskyrę – naudojasi socialiniais tinklais ir „Youtube“ kanalu (dalies šeimos narių vardai knygoje pakeisti). Bet, detektyve nebūsiu. Knyga savo darbą atliko, tam kartui ir gana. Tad jei dar kas neskaitėte, įvertinkite patys.
„- Ji buvo tik prasčiokė gražia suknele. Kol patikėjo savimi. O tada jau buvo nesvarbu, kokia suknele ji apsirengusi. “
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 