Visada sakau, kad knygų topų nesudarinėju. Bet. Jei manęs paklaustų apie John E. Williams knygą „Stouneris“, tai ji tikrai būtų mano mylimiausiųjų tope. Šiai knygai gero įvertinimo iš blogerio nereikia, nes tai vienareikšmiškai nuostabus kūrinys. Bet taip norisi garsiai pasakyti, koks nuostabus!
„Netikėtai jį užplūdo stiprus savo tapatybės pojūtis, ir jis pajuto jo galią. Jis buvo jis ir žinojo, kas jis buvo.“
Knyga pirmą kartą buvo išleista 1965 m., tačiau parduota mažiau nei 2000 kopijų. Kaip JAV rašytojui, anglų literatūros profesoriui, sakyčiau, kad tai beveik niekas. Matyt, kad kūrinys turėjo išlaukti savo skaitytojų. 1972 metais išleistas ketvirtasis autoriaus kūrinys „Augustas”, po kurio didesnės sėkmės imta labiau susidomėti ir „Stouneriu”. Kelis kartus perleistas ir tik 2003 metais sulaukęs tinkamo dėmesio, šis kūrinys tapo tobulo romano pavyzdžiu, o pats Stouneris – vienišiaus archetipu.
Vis straipsniuose ar interviu girdėdavau palyginimą: „Štai tas ar anas yra mūsų laikų Stouneris“. Stipru, kai knyga tampa simboliu. Šiuo atveju – vienišumo simboliu. Nusiteikiau, kad bus kažkas panašaus į Robert Seethaler „Visas gyvenimas“. Kad Stouneris beveik izoliuosis, gyvens vienas. Tačiau tai apie kitokią vienatvę. Vidinę. Kurią kur kas stipriau pajunti būdamas apsuptas žmonių, nei vienas eidamas piligrimų kelią. Kai vienatvė, tiesiogine ta žodžio prasme, būtų didesnė palaima nei taip susiklostęs gyvenimas.
autorius/ nuotr. https://www.horizontalchile.cl/john-williams-stoner/
Siužetas pasakoja apie vaikiną, kurį skurdžiai bendraujantys tėvai visgi išsiunčia į koledžą studijuoti agronomijos. Su viltimi, kad daugiau žinių įgijęs sūnus grįš į ūkį ir padės tėvams. Bet vaikiną taip paveikia papildomos literatūros studijos ir septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas, kad jis nusprendžia studijuoti literatūros mokslus. Dėstymas universitete, nelaiminga santuoka ir gyvenimas aplinkoje, kuri tiesiog persismelkia gyvenimo neteisybe.
„Rytais jie nubusdavo vienas šalia kito, šilti ir pritvinkę syvų po sunkiais apklotais. Iškišdavo iš po apklotų galvas ir žvelgdavo, kaip jų kvapas virsta debesėliais šaltame ore, juokdavosi tarsi vaikai, vėl užsitraukdavo apklotus ant galvų ir susiglausdavo arčiau. Kartais mylėdavosi ir visą rytą neišlipdavo iš lovos, kalbėdavosi, kol saulė įspįsdavo pro ritinį langą; o kartais Stouneris iššokdavo ir lovos, vos jiems nubudus, nutraukdavo apklotus nuo nuogo <…> kūno ir, kurdamas ugnį dideliame židinyje, juokdavosi iš jos šauksmų. Paskui jie susispausdavo prieš židinį, apsivynioję viena antklode, ir laukdavo, kol sušils nuo kylančių liepsnų ir savo kūnų šilumos.“
Aš nežinau ar autorius išgyveno kažką panašaus kaip jo veikėjas (galų gale abu literatūros profesoriai) ar tik turėjo tobulą vaizduotę, bet jis sugebėjo meistriškai, subtiliu ir neperkrautu tekstu perteikti gyvenimo neteisybės jausmą. Vietomis skaičiau ir nuo tos neteisybės man net fiziškai skaudėjo kūną.
Tačiau Stouneris su tokiu įžvalgumu viską suvokia, permato žmones, supranta galimas savo veiksmų pasekmes ir nesiblaško, kai reikia priimti sprendimą. Tokio švariai, tobulai realistiško personažo aš nė vienoje knygoje nesu radusi. Ir taip, gali sėdėti ir ginčytis, kur jis galėjo, turėjo ar privalėjo pasielgti kitaip. Bet, pirma, kaip ir gyvenime, tu negali visko padaryti teisingai. Antra, tu negali žinoti ar tas „teisingai“ ir yra teisingai. Ir trečia, galimybė diskutuoti iki numirimo priverčia dar labiau įsimylėti šį kūrinį.
„- Vargšas tėti, ne viskas tau buvo taip jau lengva, ar ne?
Jis valandėlę pagalvojo, paskui atsakė:
– Taip, bet, manau, aš ir nenorėjau, kad būtų.“
O viskas papasakota tobulai paprastu, sielą ir protą glostančiu tekstu. Skaitai ir jauti sklindančią stounerišką ramybę. Neeiliuota poezija, ne kitaip.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 