“Nėra vienintelio atsakymo, kas yra lyderystė, ir kas jo ieško – pasmerktas pražūčiai.”
Aplink šios knygos apžvalgą vaikščiojau ilgai. Ir ilgai galvojau iš kurio kampo man čia ją aprašyti. Tema gan artima ir bent kol dirbau ofise, buvo labai aktuali. Teko turėti ne vieną vadovą. Teko ne vieną vadovą “medžioti” ir atrinkinėti Lietuvos ir užsienio kompanijoms. Mačiau, kokių jų būną. Vieni lyderiai, o kiti tik norėtų tokie būti. O tretiems nusispjauti – lyderis jis ar ne. Šioje vietoje galėčiau tiek pamąstymų surašyti, kad visa knyga gautųsi, bet, iš pagarbos buvusiems vadovams ir atrenkamiems kandidatams, nusprendžiau, kad nefilosofuosiu ir rašysiu grynai apie knygą.
Abu šios knygos autoriai iš verslo pasaulio. Dr. Alisa Miniotaitė – kompanijos ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM’o Vadovų magistratūros Lyderystės programos vadovė. Būtent lyderystės tema ir apgintas daktaro laipsnis. Ši knyga, tai Alisos idėja. Pasiūliusi prisijungti Ignui Staškevičiui, šią knygą pavertė jųdviejų susirašinėjimu.
Ignas Staškevičius – tikriausiai daugeliui žinomas kaip vienas iš “Maximos” įkūrėjų. Leidyklos “Sofoklis” įkūrėjas. Įdomus pastebėjimas, kad Ignas yra studijavęs mediciną ir teisę. Kažkoks įdomus sutapimas, kad mano karjeros kelyje buvo ne vienas vadovas, kuris studijavo mediciną, o tada teisę, IT arba kokius kitus mokslus. Sakau, kad gali įžvelgti kokią medicinoje ugdomų vadovų tendenciją 🙂
autoriai/ nuotr. leidyklos
Lyderystės tema yra tikrai įdomi. Nebūtina dirbti versle, kad ja susidomėtum. Ypač, kai tiek knygoje minima, tiek ir gyvenime matyti, kad vadovas nebūtinai yra lyderis. Kaip ir lyderis nebūtinai yra vadovas. Tačiau knygos orientacija labiau į vadovaujančias pareigas užimančius žmones.
“Pernelyg didelis sekėjų žavėjimasis lyderiu kelia įtarimą ir byloja apie sekėjų brandos stoką. <…> motyvavimas gali atrodyti artimas manipuliacijai. Kuo nebrandesni sekėjai, tuo manipuliuoti jais yra lengviau.”
Pradėjusi skaityti pagalvojau: “O, geras, knyga parašyta epistoliniu stiliumi!” Skaičiau šiuo stiliumi parašytą Tomo Venclovos biografiją “Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey”. Tomas Venclova susirašinėja su savo puikiai išsilavinusia, apsiskaičiusia bičiule. Jaučiau, kaip puikiai apgalvotas knygos scenarijus, kaip sklandžiai ir nuosekliai klausimas pereina prie atsakymo, ir vėl pereinama prie kito klausimo. Žodžiu, malonumas buvo skaityti. Tad to tikėjausi ir iš šios knygos. Bet.
Skaitydama toliau vis klausiau savęs – kam gi skirta ši knyga? Kokį skaitytoja įsivaizdavo autoriai? Ar įsivaizdavo? Gal aš klystu. O gal ir ne. Bet toks jausmas, kad autorė, apsiginusi daktarinį lyderystės tema, paėmė dali savo darbo teorinės dalies ir praplėtė pasvarstymais bei padiskutavimais su verslininku. Ar Ignas šios knygos autorius, nes yra lyderis? Kodėl būtent jam pasiūlyta prisidėti? Man labai trukdė juo tikėti jo naudojamas NLP (neurolingvistinis programavimas). Kai jis pradžioje knygos paminėjo, kad laikosi kelių taisyklių gyvenime, kaip kad “Niekada nemeluoti” ir paskui kažką teigdamas pamini, kad sako tiesą, nes laikosi savo taisyklės… Viskas, man kaip brūkšniu nubraukė.
Knygos pagrindas yra nagrinėjama lyderystės teorija. Tai buvo bene įdomiausia dalis, nes tiesiog, man patinka žinoti. Bet šalia teorijos norisi pavyzdžių. Labai patiko ta mažutė dalis, kur kaip lyderės pavyzdys buvo pateikta choreografė. Kaip ji uždegdavo savo trupę, savo mokinius. Visi, bet kokiomis sąlygomis, norėjo dirbti drauge. Va tokių pavydžių nagrinėjimo man norėjosi. Tačiau knygoje daugiau pasvarstymų ir prielaidų. Prisiminiau personalo atrankų laikus, kai vedant interviu būdavo svarbu sužinoti, ką žmogus nuveikė, konkrečiai, o ne “ką darytų, jeigu”. Tad pavyzdžiai, konkrečios asmenybės ir jų nagrinėjimas būtų sukūrę daug daugiau vertės.
“Nepatyrusius vadovus žmonės be entuziazmo gali kaip reikiant pykdyti. “Jie nesupranta, kaip aš gerai sugalvojau”, – mano jie. Kai pasitikėjimas savimi trapus ir kovoji su išorės iššūkiais, nebesinori jų turėti dar ir komandoje. Natūralus poreikis jausti palaikymą. Todėl, matyt, ir kyla noras aplink save matyti “taip žmones” ir girdėti jų “taip”, suteikiantį palengvėjimą ir gerą (tuokart) grįžtamąjį ryšį.”
Visgi šią knygą Goodreads įvertinau 3 iš 5 (labiau 2.5, tik suapvalinau). Tikrai buvo vietų, kurias skaitant norėjau ploti atsistojusi – pagaliau kažkas garsiai pasakė tai, ką visada galvojau. Matyti, kad Ignas turi savo tvirtą pasaulėžiūrą ir nebijo aštriau pasakyti. Taip pat džiugu, kad atsiranda tokių knygų. Vien už bandymus galima įvertinti aukštesniu balu. Bet nors ir neturiu šalia pavardės “Dr.” ir nevaldau didžiulio verslo, esu skaitytoja, kuri turi savo nuomonę ir lūkesčius. Šiuo atveju, knyga man labai lokali, neišlendanti iš mūsų lietuviško mąstymo rėmų. O taip norėtųsi, kad tokios temos kaip lyderystė lietuviškose knygose įgautų globalų atspalvį.
“Man regis, vizijos kuriama prasmė – lyderystės idėja. Idėja, pagrįsta lyderio vertybėmis ir atliepianti svarbiausius sekėjų poreikius. <…> Dabar galvoju, kad jei lyderis sukuria ir palaiko prasmę, jis yra amžinas lyderis.”
Linkėjimai
BOOK I TOOK 