“Prieš išvažiuodama į Vietnamą apie save galvojau kaip apie susiformavusią personą, plius minus išbaigtą individą. <…> Tik dabar supratau, kad tą akimirką, kai galvoji, jog jau esi išbaigta savo paties versija, panaikini galimybes augti. Juk žmonės keičiasi visą gyvenimą, jeigu tik nori ir deda pastangų.”
Kai iš leidyklos šią knygą atsinešiau namo, neturėjau konkretaus plano kada ją skaitysiu. Kad prieš knygos pristatymą, tai čia būtinai. Ypač, kai iš Naujosios Zelandijos atvykusi pati Eglė. Bet tuo metu skaičiau kitą knygą, kurią norėjau pabaigti. Tačiau tik paėmiau šią knygą pavartyti, perskaičiau įžangą ir nebenorėjau padėti. Ir visai ne todėl, kad su Egle esame pažįstamos. Tiesiog tas lengvas, šiltas, draugiškas ir ypač atviras rašymo stilius priverstų pamėgti Eglę net jos nepažįstant. Tau tiesiog įdomu, kaip jai seksis ten gyventi.
Tad knygoje manęs jau laukė Vietnamas ir Tailandas. Dvi šalys apie kurias absoliučiai nieko nežinau. Nebent tik žinios apie Vietnamo karą ir kurortus Tailande. Ai, dar vaikystėje Viršuliškių mikrorajone vienu metu gyveno nemažai vietnamiečių. Matyt, kad buvusio karo įtaka, nes Erasmus devyniasdešimtais nelabai populiarus buvo 😀
Ir kažkokių didžiulių planų nuvykti ten neturėjau. Su vyru vis pasvaigstam, kad norim Aziją pamatyti, bet kokia Japonija būtų artimesnė širdžiai. Tad knyga mane patraukė labiau dėl smalsumo. Kaip gi Eglei ten sekėsi gyventi? Kas sulaikė ją nuo grįžimo į Lietuvą?
“Šalin tas nesąmones apie savęs ieškojimą. Gyvenimas yra savęs kūrimas!”
Tai va autorė viską ir papasakojo. Pradedant nuo to, kad su dabartiniu (tuo metu dar tik būsimu) vyru Aurimu santykiai nebuvo aukščiausiame lygyje. Darbas renginių organizavimo kompanijoje, kuriant renginių scenarijus, irgi nebuvo svajonė. Viskas po režisūros studijų sėslu, ramu ir… aišku. Taip aišku, kad net baugina. Atrodo, tarsi viskas, gyvenime taip daugiau nieko ir nepatirsi. Tikriausiai, kad jei ne gyvenimo pokyčiai, Eglė su Aurimu galėjo ir išsiskirti. Tad gal dabar skaitytume kiek kitokią jos knygą. Bet Aurimas (šaunuolis!) sugalvojo pasikalbėti su viena Vietnamo kompanija ir gauti ten darbą pagal specialybę – stiklo ir aliuminio fasadų kompanijoje. “Tik metams”- sakė jie draugams. Ir ištarė šiuos žodžius 2011 metais. Nuo tada jie spėjo pagyventi Vietname, susituokti, persikelti į Tailandą, tada į Naująją Zelandiją ir susilaukti dviejų mergaičių. Nerealus tas gyvenimas ir jo likimo vingiai, tiesa?
“Vietnamas mums sukūrė situacijų, kuriose pamatėme, kad ne tik galime vienas su kitu gyventi, svarbiausia – supratome, kad nebegalime vienas be kito gyventi. Supratome, kad geriausia susikibti už rankų ir laikytis kartu, kol praeis atogrąžų liūtis. Suvokėme, kad mums nereikia pakeisti vienam kito, priešingai – reikia skatinti vienam kitą ir džiaugtis individualumu.”
Su Egle susipažinom toje pačioje renginių organizavimo įmonėje, kurioje ji dirbo režisiere. Labai gerai pamenu, kai menų studijoms man reikėjo paimti interviu. Eglė ir buvo mano herojė. Ji papasakojo, kaip rašė magistrinį ir atliko eksperimentą su dviem vaikų grupėmis. Abi vaikų grupes vedėsi į spektaklį, tačiau vienai papasakojo apie pjesę, o kiti ėjo nepasiruošę. Išvada buvo tokia, kad tie, kurie domėjosi, žinojo kontekstą, pajautė didesnį malonumą žiūrint. Kodėl tai pasakojo? Ogi todėl, kad ši istorija man padarė didelę įtaką gyvenime. Bet kokioje situacijoje – darbe ar asmeniniame gyvenime, ar net knygose – aš stengiuosi suprasti kontekstą, pasidomėti, pasiskaityti plačiau.
Tad aš tikrai nepasakosiu istorijų, kurias radau knygoje. Jų daug ir jos labai įdomios. Nebanalios. Nes Eglė nesėdėjo namuose, kol jos vyras dirbo. Ji keliavo, patyrė, kūrė spektaklius, dirbo su vaikais. Bendravo su vietiniais, valgė jų maistą ir gyveno jų namuose. Ir nesistengė lyginti vakarų ir rytų kultūros, kad “ojojoj fu, mes tai taip nedarom”. Stebėjosi, bet stengėsi suprasti. Stengėsi perimti sau tai, kas jai pasirodė prasminga ir naudinga. Rytų kultūra pati savaime jau yra kitas, mums svetimas pasaulis, o kai į jį žvelgi ne kaip turistas, o kaip ten gyvenantis ir norintis (!) patirti, tai viskas dar įdomiau.
“Rekomenduoti gerą vietinį restoraną Hanojuje tikrai sunku, nes jų tiesiog per daug. Žinoma, po 2016 metų Baracko Obamos vizito galima užsukti į Bun Cha Huong Lien užkandinę, kur buvęs JAV prezidentas valgė pho sriubą. Deja, atsisėsti prie to paties stalelio nepavyks, nes jis su visomis lėkštelėmis, lazdelėmis ir tuščiu alaus buteliu, iš kurio gėrė prezidentas, dabar eksponuojamas už stiklo.”
Susimąsčiau, kam skirta ši knyga? Pirma mintis buvo apie norinčius ten pagyventi. Apie freelancer’ius, kurie dabar neretai renkasi Azijos šalis. Bet apskritai, tai knyga bus įdomi net nenorintiems ten keliauti. Tikrai. Žinios apie kitą kultūra – taip, vienareikšmiškai. Bet labiausiai rekomenduočiau norintiems pokyčių gyvenime. Aš skaičiau ir net jaučiau kaip Eglė ir Aurimas keičiasi. Kaip jaučiasi jų virsmas ir jų pačių galvoje susikurtų ribų nykimas. Kai gyveni čia, Lietuvoje, ir galvoji, kad tavo galimybių ribos matomos. Bet kai persikeli gyventi į kitą šalį, tu pradedi supranti, kad oj vaikeli, tavo ribos kur kas platesnės. O gal jų net nėra?
“Mes matome pasaulį tokį, kokie esame patys. Miss Eglė bandė matyti pasaulį vietinių akimis. Gal tai supratusi pradėjo keistis ir Eglė?”
Kol aš svajoju apie tai, kaip galėčiau atskaityti šią knygą ir iš naujo pasinerti į tuos gyvenimo nuotykius, kviečiu jus sudalyvauti labai nuoširdžiame “Tigras tai ne katinas” knygos pristatyme ir išgirsti daugiau iš pačios Eglės lūpų. Enjoy!
Gero skaitymo ir žiūrėjimo
BOOK I TOOK 