“Abiejų Tautų Respublikoje moterys, kurios ištekėjusios dažnai tapdavo šeimos galva, labai daug keliaudavo, lydimos kelių tarnų išmaišydavo didžiausias girias, nebijodamos plėšikų, laukinių žvėrių ar net šalčio ir sniego.”
Knygelė, kurios niekada nebūčiau perskaičiusi, jei ne rašytoja, istorikė Sonata Šulcė ir jos knyga “Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą”. Pamenu, kai perskaičiau jos knygą, ji paklausė, kurios istorijos ir kurie istoriniai veikėjai man patiko labiausiai. Tarp mano išvardintų buvo ir Liudvika Byševska, kurios kelionė ir įspūdžiai man įsiminė. Tuomet Sonata ir parekomendavo perskaityti šį Liudvikos Byševskos dienoraštį.
Tai dar “viena iš” knygelė apie Vilnių. Apie XVIII a. Vilnių. Rašau “knygelė”, nes ji išties plona (163 puslapiai) ir dar perpus plonesnė, nes parašyta lietuvių ir lenkų kalbomis. 16 puslapių dvikalbė pratarmė. Tada dar 36 puslapiai paaiškinimų apie Liudvikos Byševskos dienoraščio atsiradimą ir istorinį kontekstą. Man ši paaiškinimų dalis buvo labai įdomi. Be jos šį dienoraštį skaitytum kaip tiesiog vienos moters parašynėjimus – be supratimo kas ir kodėl čia vyksta, kodėl ji susitinka su vienais ar kitais asmenimis ir pan.
“Tolimos kelionės XVIII amžiuje buvo įprastos aukščiausiems visuomenės sluoksniams, jos buvo privaloma jaunų aristokratų išprusimo sąlyga. Jie buvo siunčiami, paprastai kartu su guvernantais, į svarbiausius Europos dvarus ne tik susipažinti su diplomatijos paslaptimis, bet ir įgyti kultūros bei bendravimo įgūdžių.”
Pats dienoraščio stilius diktuoja, kad knygos puslapiuose rasiu daugiau XVIII amžiuje gyvenusios moters jausmų, emocijų, išgyvenimų, o ne tik faktų ir datų. Ir tikrai radau. Net nesitikėjau, kad to meto dienoraščiuose moteris rašys taip atvirai ir žaismingai. Vietomis iš Liudvikos net juokiausi. Dabar tiksliai nepamenu, bet jai tuo metu buvo apie 27 ar 28 metus. Jauna mergina keliavo į Vilnių tvarkytis savo turtinių reikalų. Tam jai reikėjo susitikti su tuomečiu Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu, kuris, pasirodo, gyveno Verkių rūmuose ir neblogus tūsus organizuodavo 😀
“Tai mane taip pralinksmino, broleli, kad negaliu nė apsakyti. Vakare lydėdamas mane į smuklę, norėjo paduoti man ranką, atsisakiau padėkodama už tokį galantiškumą ir pasakydama, jog pati moku vaikščioti. Šia proga pakamaris prisiminė pasivaikščiojimus Varšuvoje ir mielus žaidimus su plaštakėmis, o atėjus į nakvynės vietą, pasiteiravo, kurią valandą kelsiuos ryt ryte? Atsakiau, kad ketvirtą; tad mano pakamaris jau ketvirtą liepė jį nuskusti; kamerdineris per skubėjimą apiplikė jam barzdą. Girdėjau kaip jiedu kivirčijasi, ir iki aštuntos tyčia gulėjau, o jis laukė pakinkytoje karietaitėje, kad nepraleistų malonumo išgerti su manimi kavos.”
Tokios ir smagesnės istorijos aprašomos Liudvkos dienoraščiuose – laiškuose broliui, kurie, pasirodo, buvo rašomi ne tam, kad į stalčių ar po lova paslėpti. Bet būtent tam, kad kiti galėtų perskaityti. Gaila, tačiau dienoraščių originalai nėra išlikę.
Įdomu skaityti apie Vilniaus bažnyčias, Vilniaus universitetą ir jo akademinę aplinką. Liudvika ne viską papasakoja teisingai, tad beveik kiekvieno puslapio apačioje randamos gausios išnašos/ patikslinimai, kurie ir pusę puslapio užimti gali. Tad pats skaitymas virsta įdomiu procesu – pradžioje paaiškinimai, tada Liudvikos dienoraštis, apačioje gausios išnašos su daug informacijos. Ir dar nepasimesti tarp kartu esančių lenkiškų puslapių. Bet tikrai verta, kad smagiai suskaitytum damutės nuotykius. Net pagalvojau, kad visai smagi istorinio filmo veikėja būtų, tokia smagi koketė.
“Kunigas Jendžėjus Kitovičius <…> rašė: Paprotys gerti kavą paplito Lenkijoje valdant Augustui II (…); iš ryto ją paduodavo su pienu ir cukrumi, paskui geriama degtinė, o arbata, sukelianti troškulį ir atšaldanti skrandį, buvo visai pamiršta (…); šį gėrimą, geriamą anksti rytą, labai pamėgo moterys (…).”
Ir dar – nerealūs, nuostabūs senojo Vilniaus piešiniai – miesto panorama, bažnyčios, pagrindinės gatvės, pilys, tiltai. Užtrunka dar panagrinėti tuos piešinius, pasigilinti, iš kurios čia pusės nupieštas miestas, kokie namai išlikę. Tad man, kaip besidominčiai Vilniumi, knyga tikrai patiko. Jeigu domitės, ieškote informacijos, tai ir jums patiks. Bet jeigu tikitės dienoraščių romano pavidalu, tai ne ne, ne tas čia variantas.
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 