“Leidybos verslas iš tiesų parduoda ne ką kitą, o legalius narkotikus protui, sielai ir slėpsnoms.”
Tikriausiai nenustebinsiu pasakiusi, kad esu Kristinos Sabaliauskaitės gerbėja. Yra kam patiko, yra kam didelio įspūdžio nepaliko, bet man “Silva Rerum” yra kažkas tokio. Tai knygos, kurias svajoju perskaityti dar kartą, bet naujų knygų tuntai man vis neleidžia to padaryti. Na nieko, kada nors ateis ta akimirka 🙂
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Pauliaus Gasiūno nuotrauka/ bernardinai.lt
Tai va gerbėja, matyt, aš prasta, nes K. Sabaliauskaitės apsakymus “Danielius Dalba & kitos istorijos” perskaičiau tik dabar (o knyga išleista 2012 metais!!!). Kažkaip buvau susidariusi tokį vaizdą, kad tai visai neypatingi apsakymai, kurie parašyti tiesiog nenorint rašytojo rankai leisti atsipalaiduoti, t. y. iki kito stipraus kūrinio. Kodėl taip galvojau? Nes aplink niekas tos knygos negraibstė. Nes vis girdėdavau: “Sabaliauskaitė čia kitokia”, “Čia nesitikėk nieko panašaus į Silva Rerum”. Tai koks įspūdis gali susidaryti? Kad ši jos knyga ne kažką.
O pasirodo, kad ne taip žmonės įspūdžius formuluodavo. Tas “kitokia”, “nieko panašaus” nereiškia nieko neigiamo. Kaip tik! K. Sabaliauskaitė čia tokia rock on, hipster, tiesiog bomba – atvira, nebijanti tiesmukų minčių bei keiksmažodžių (tačiau labai laiku ir vietoje), bet išlaikanti aukštą skonį, gilią mintį ir kartelę.
“Pafantazuokime: kokį literatūrinį pseudonimą rinktumėtės?
Jobas.
Įkvepia Biblijos personažai?
Ne. Tiesiog būčiau Danielius Dalba – Jobas.”
Įdomiausia yra tai, kad šią knygą pas mane atvedė tema apie Vilnių. Dažnai mėgstu iš eilės skaityti tos pačios temos knygas, kad informacija papildytų viena kitą, o pasikartojantys faktai įsirėžtų atmintin. Google’indama knygas radau sąrašą knygų besidomintiems Vilniumi. Ir viena iš sąrašo knygų ir buvo ši. Iš pradžių nustebau, nejaugi čia apie Vilnių rašo? Bet sostinė čia įpinta labai subtiliai. Kiekvienas apsakymas atsargiai paliečia šią temą – viename apsakyme čia vyksta veiksmas, kitame – miestas tik veikėjo atmintyje. O tam tikrose vietose atrasdavau nuorodų į Vilnių tik todėl, kad daug skaičiau apie jį. Šios vietos priversdavo maloniai nusišypsoti, nes gera, kai jautiesi žinąs.
“Bet Vilnius toks miestas – gyvenimo logika čia ne visuomet veikia.”
Pamenu, kaip po autorės III dalies Silva Rerum pristatymo, stovėjau ilgų ilgiausioje eilėje Knygų mugėje, kad gaučiau jos parašą. Stebėjau ją ir galvojau, kokia išlaikyta, santūri, dvelkia aristokratiškumu, tarsi veikėja iš savo knygų. Ir staiga BAM, skaitai “Danielių Dalbą” ir supranti, kiek daug savyje slepia ši moteris. Sakoma, kad talentingas aktorius yra tas, kuris nepririšamas prie vieno tipažo vaidmenų ir gali tobulai suvaidinti tiek dramoje, tiek komedijoje. Tai K. Sabaliauskaitė pademonstravo savo talentą, meistriškumą, aukščiausią pilotažą nebijodama būti įvairiapusė, kitokia, bet kartu kurianti kokybišką ir gilų tekstą. Ir be proto sąmoninga. Istorijos taip puikiai susuktos, kad galvoju, jog autorė arba pati tai išgyveno, arba slepia psichologės talentą. Žmonės, jų elgesys, mintys, lūkesčiai, savęs apgaudinėjimas ir pan. taip taikliai aprašomi, kad imi įsivaizduoti, jog autorė kaip nematoma stebėtoja nagrinėjo žmones ir viską dėjo į galvą tam, kad parašytų šią knygą. Tad net dabar rašydama apžvalgą, ieškau įdomių straipsnių su autore ir kaifuoju nuo to, kaip ji mąsto, kuo tiki ar ką cituoja!
“Moterys kai kurių dalykų niekada neturėtų sakyti. Gyvenime. Vyrai – irgi. “
Nuo mokyklos laikų nemėgau apsakymų. Tad arba pagaliau jiems pribrendau, arba pastaruoju metu atrandu tuos geruosius. Žinoma, dabar parašytų apsakymų ir socialinis aktualumas tapo artimesnis. Tad pasinaudosiu dažniausiai naudojamu palyginimu – šie apsakymai, tai kaip saldainiai dėžutėje. Kiekvieną jų gali skaityti po vieną, mėgautis, neskubėti. Bet aš po sūnaus gimimo pasidariau smaližė, tad suvalgiau viską iškarto. Tobula 😉
Gero skaitymo
BOOK I TOOK 